Žavios melagystės. Emilie Richards

Чтение книги онлайн.

      – Prašau duoti man pinigus ir eikite.

      Jis ištiesė monetas. Nežinojo, ką dar galėtų pasakyti. Greičiausiai Brūme tokia mergina neturi iš ko rinktis – jos laukia vergovė arba prostitucija. Galbūt jai tikrai geriau grįžti į tėvynę. Ten bent jau bus gerbiama.

      – Tegul jūsų kelionė būna sėkminga, – pasakė ji, imdama pinigus.

      – Tegul tavo ateitis būna laiminga, – atsakė Tomas.

      Ji pakėlė į jį tamsias liūdnas akis. Juodu ilgai žiūrėjo vienas į kitą, kol senis vėl nepradėjo šūkauti, tarp šūksnių įtraukdamas oro.

      Tomas pagriebė nuo stalo savo skalbinių ryšulį, apsisuko ir išėjo nė negrįžtelėjęs.

      Dabar jis atsigręžė ir stebėjosi, kuo jį taip patraukė Lian. Juk jo aplinkos moterys Tomo visiškai nedomino. Jam nuoširdžiai pagailo kinų merginos, sužavėjusios jį savo grožiu. Bet buvo ir dar šis tas – jis pajuto jai stiprius jausmus. Tą akimirką, kai jie žvelgė vienas kitam į akis, norėjo ištiesti ranką per stalą ir paliesti jos skruostą. Velniai griebtų, norėjo čiupti ją, išsitempti lauk į saulėkaitą, pasiimti kartu.

      Bet jis ėmė ir išėjo. Dabar svarstė, ar ir vėl pasitrauktų, jeigu grįžęs sužinotų, kad ji vis dar Brūme. Tomas nebuvo toks impulsyvus kaip Arčeris ir gebėjo tramdyti savo aistras. Tačiau tą akimirką, žvelgdamas į nepažįstamą jūrą, troško grįžti atgal į Brūmą.

      – Gluosnis. Gluosniukė, – švelniai ištarė Tomas, mėgaudamasis žodžio skambesiu. Visą šią kelionę jis nepaliaus galvojęs apie Gluosniukę – moterį, kuri visuomet turi nusilenkti.

      Arčeriui dar neteko dirbti darbo, kuriuo būtų labiau šlykštėjęsis. Išplaukęs iš Brūmo vos po kelių dienų „Odisėjas", lydimas ištikimo žuvėdrų pulko, pasiekė įlanką, kurioje jiems jau buvo pasisekę šį sezoną. Chuanas nekantravo vėl apieškoti šį plotą. Bernardas, kuris turėdavo prižiūrėti virves, kol Chuanas panėręs ieškodavo kriauklių, manė, kad šioje vietoje nardyti gana saugu.

      Iš pradžių laimikis būdavo nedidelis, ir tai tik į gera. Ištrauktas iš vandenyno kriaukles palikdavo ant denio nakčiai, kad, temperatūrai krentant, įkvėptų oro. Kitą rytą Arčeris ir Tomas, išmokę naudotis tomahaukais, nugremždavo jūros augmeniją, priaugusią prie kriauklių, po to plonaašmeniais peiliais išpjaudavo austres taip, kad nepažeistų perlų. Skobiant iš kriauklės austrę, Arčerį kaskart užplūsdavo nuotykio jaudulys. Kitas žingsnis – čiuopti gličią masę pirštų galais, lyg ieškotum užkasto lobio. Ten galėjai rasti perlą – nuo mažulyčio netaisyklingos formos barokinio perlo, verto ne ką daugiau nei laikas, kurį užtruko jį ištraukti, iki didžiulio tobulo „amžiaus perlo".

      Praslinko jau trys savaitės, o perlų vis nebuvo. Tepavyko rasti keletą prie kriauklės prisitvirtinusių pūslelių, kurios greičiausiai pasirodys besančios tuščiavidurės ir bevertės, kai apžiūrės labiau patyręs kriauklių atidarinėtojas.

      Jaudulys greitai išgaravo, teliko dvokiantis, nešvarus darbas, nuo kurio Arčerio rankos likdavo gličios ir purvinos, kad ir kaip kruopščiai jas šveisdavo.

      Liugeris taip pat pasikeitė. Laivavirves „papuošė" džiūstantys smirdintys austrių raumenų rėžiai, kurie vėliau turės būti sukrauti į maišus ir parduoti Singapūre. Triume tarakonų daugėjo, jie darėsi vis didesni, o perlamutro dvokas kilo net iki denio ir nuodijo kiekvieną oro gurkšnį.

      Laivas nesiliovė siūbavęs ir girgždėjęs. O kur dar neturėjimas ką veikti. Nuobodulys. Arčeriui pradėjo atrodyti, kad gyvenimas eina pro šalį. Kol jis valgo, miega ir dirba su pagonimis, kalbančiais nesuprantamomis kalbomis, jo svajonės vis tolsta, kaip ir Australijos pakrantė.

      Keista, bet Tomas, Arčerio draugas ir bendražygis, bičiulio jausmų, rodos, nesuprato. Tomas mėgavosi perlų ieškotojo gyvenimu. Įsitaisė miegoti ant denio, ir įgula jį ne tik pamėgo, bet ir pradėjo gerbti. Net dabar Arčeris stovėjo nuošaliau, o įgula spietėsi aplink Tomą, kuris, Chuanui leidus, ruošėsi primą kartą nerti į vandenį.

      Tą akimirką Tomas pakėlė akis ir šyptelėjo.

      – Ei, Arčeri. Eikš ir padėk man.

      Tomui, aišku, jo pagalbos nereikėjo, ir Arčeris tai suprato. Bet vis vien palengva priėjo prie draugo.

      – Ar tikrai to nori?

      – Jis vis eiti ir eiti, – už Tomą atsakė Bernardas, gūžtelėjęs savo galingais pečiais, – tai dabar jis eiti į galo.

      Visi įgulos nariai buvo fatalistai, o Arčeris, priešingai, tikėjo, kad žmogus pats kuria savo ateitį. Bet jis suprato, jog vyrai tiki, kad Tomui lemta išmėginti laimę po vandeniu. Tomas juos įtikino nepaliaujamai kalbėdamas apie tai.

      – Dabar geras laikas pamėginti, – pasakė Tomas, leisdamas Chuanui apvynioti jo krūtinę ir liemenį flanele. Nors ant denio svilino saulė, vanduo buvo šaltas. – Čia nėra jokių kriauklių, taigi aš nešvaistau Chuano laiko. O į kitus vandenis galėsime išplaukti tik rytoj. Aš tik naudojuosi pasitaikiusia proga.

      Arčeris būtų mieliau nuogas perėjęs per degantį laužą nei užsisegęs drobinį naro kostiumą ir užsidėjęs varinį šalmą, bet nutylėjo. Atskleidęs savo silpnybę įgulos akivaizdoje, būtų užsitraukęs bėdą.

      – Nekvailiok pernelyg ilgai, – šiurkščiai burbtelėjo jis. – Turime svarbesnių darbų už tavo povandenines atostogas.

      – Geriau pirmą kartą nebūti apačioje ilgai, – pasakė Chuanas. – Mes jį iškelsim, norės jis to ar ne.

      Be flanelinio įvynioklio, Tomas vilkėjo dvejas flanelines pižamas ir mūvėjo dvejomis storomis vilnonėmis kojinėmis. Dabar, padedamas negrabaus luošio Tošiharo, segėsi vilnonius antkelius ir vilkosi megztinį, o ant viršaus dar užsimovė ilgas vilnones kojines iki šlaunų.

      – Dabar lipk į kostiumą, – paliepė Chuanas, – o mes užtrauksime.

      Tomas taip ir padarė. Vyrai užtempė kostiumą jam ant kojų, po to užtraukė iki pečių. Tomas iškišo rankas per taukuotus guminius rankogalius ir stovėjo tylėdamas, kol jie taisė guminę apykaklę jam aplink kaklą. Tada Chuanas nuvedė Tomą prie liuko ir kartu su Tošiharu apavė naro batais su keturiolika svarų sveriančiais švininiais padais. Tuo metu Bernardas nuleido „inkarą" – lyną, kuriuo Tomas turėjo nusileisti į dugną.

      Bernardas pakėlė varinį šarvą nuo denio ir ištiesė Tomui. Šis šyptelėjo. Bernardas užmovė šarvus, apsaugančius krūtinę ir nugarą, jam per galvą ir kruopščiai priveržė prie guminės kostiumo apykaklės. Patikrino porą kartų, kad būtų visiškai tikras, jog kiekviena mova, veržlė ir vožtuvas yra vietoje ir veikia.

      – Viskas paruošta.

      Arčeris pajuto kažką keista pilve.

      – Ar tikrai to nori?

      – Tikrai.

      Chuanas vėl žengė prie Tomo, kartodamas paskutinius nurodymus. Tomas įdėmiai klausėsi. Po to, Chuanui linktelėjus, apsisuko, lėtai nukrypavo prie liuko СКАЧАТЬ