Tarp dangaus ir žemės. Erica Orloff

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Keitei, kad mokydamasi septintoje klasėje buvo išstypėlė ir nešiojo kabes, bet nėra čia ko maivytis. Leslė visą gyvenimą buvo tobula. Aukšta, liekna, dailiais skruostikauliais. Pietietiškai tęsiami žodžiai, ilgi šviesūs plaukai – ir jai net nereikėjo sportuoti, norint išsaugoti tobulą figūrą. Tiesiog vemti verčia. Tobulos krūtys ir plokščias kaip lenta pilvas – deja, pernelyg gerai jį įžiūrėjo Deivido miegamajame šįvakar.

      – Tai tau prireikė atimti vienintelį mano mylėtą vyrą, – Keitė kreipėsi į nuotrauką. – Galėjai išsirinkti bet kurį Manhatane. Po galais, galėjai rinktis iš visų trijų valstijų aplinkui, bet užsigeidei Deivido.

      Pagalvojus apie išdavystę Keitę vėl supykino. Ji paėmė nuotrauką ir su visu rėmeliu išmetė į šiukšlių dėžę. Tada atsisėdo ant sofos. Bute vyravo įvairūs mėgstamiausios Keitės žalios spalvos atspalviai, hipiški akcentai ir radiniai iš blusturgių, sumedžioti kartu su tėčiu.

      – Na, po galais, kas toliau? Mano gyvenimas žlugo.

      Tarsi galėtų pasirodyti darbe ir dirbti šalia Leslės. Jųdviejų kabinetai vienas šalia kito „Washington Square Publishers“ leidykloje. Keitė paėmė butelį ir trūktelėjo didžiulį gurkšnį vyno.

      Pagalvok, gal vertėtų tapti lesbiete.

      Išgirdusi vidinį balsą Keitė papurtė galvą.

      – Tikriausiai visai nervai pakriko. Apie tai net kalbos negali būti.

      O tada – nors ir užklupo savo vaikiną su geriausia drauge, nors dingo jos šuo, į butą įsilaužė vagys – nepaisant visko, Keitė nusikvatojo.

      Nejuokauju. Lesbietėms gyventi daug smagiau.

      4

      – Ji žavi, kai šypsosi, – Džulianas kreipėsi į Gasą. Jis palinko prie Keitės, tarsi tyrinėdamas kokį egzempliorių pro mikroskopą. – Skruostuose duobutės.

      – Hmm? – Gasas sklaidė netikėtai atsiradusį aplanką. Jie vis dar stovėjo suverstame Keitės bute, nors ir buvo pasitraukę į mažą kambuzo tipo virtuvę – įprastą Manhatanui, su kompaktiška orkaite ir šaldytuvu, nesiekiančiu Džulianui peties.

      – Sakiau, kad ji žavi. Ką čia vartai?

      – Čia? – Gasas pamojavo aplanku ir šis dingo. – Nieko. Įvairios bylos.

      – O ar aš neturėčiau jų peržiūrėti, jei jau tapsiu kažkokiu dangišku socialiniu darbuotoju?

      – Bijau, kad ne. Viršininkė tiki nuojauta. Ryšio galia.

      – Kas čia per Naujojo amžiaus8 paistalai?

      – Ji baiminasi užprogramuojančių pranašysčių. Žinai, jos pačios blogiausios.

      – Lėčiau, Gasai. Tau gal ir įprasta vartoti „Tarp čia ir ten“ žargoną, bet man visa tai nauja. Aš vis dar pratinuosi būti… ne savo kūne.

      – Pranašai dažnai iškraipydavo Viršininkės žodžius. Reikia pasakyti, kad daugeliui jų buvo su galva negerai. – Gasas pasukiojo pirštą prie smilkinio. – O iš visų pamišusių pranašų, – tęsė jis, – Ją labiausiai siutina įtikėję savimi. Jei perskaitytum Keitės bylą… Sakykime, ten būtų parašyta, kad ją kamuoja depresija.

      – Įkalbėčiau išgerti prozako tabletę.

      – Būtent. Tada nutartum, kad taip ir yra – jai depresija. Ir, sakykime, čia būtų parašyta, neva jai lemta visą likusį gyvenimą nugyventi vienai ir vienišai. Ką gi, vargu ar nertumeisi iš kailio ieškodamas jai kito, patikimo vaikino, a? Ne, paskaitytum bylą ir palaikytum tai jos likimu. Sakytum jai, kad neverta dar kartą ieškoti meilės. O jei nieko nežinosi apie jos gyvenimą, turėsi kliautis intuicija ir viską išsiaiškinti pats, tada, tiesą sakant, gali nutikti kas tik nori – šiame pasaulyje taip dažnai būna.

      – Taigi, kitais žodžiais tariant, jūsų Viršininkė netiki lemtimi.

      Gasas išpūtė akis.

      – Kas būtų pamanęs, kad žinai tokį žodį? Sprendžiant iš egzaminų rezultatų, tokie terminai tau per daug sudėtingi.

      – Egzaminus laikiau apsirūkęs. Gerai, Gasai, ką man daryti? – Džulianas pažvelgė į raudančią Keitę ir kažkodėl panoro ją apkabinti, nors ir suvokė, kaip tai būtų beprasmiška, nes ši moteris negali jo nei matyti, nei jausti. Be to, Džulianas nemėgo glėbesčiuotis.

      – Nežinau, berneli. Tau teks išsiaiškinti. Ką gi… man metas.

      – Pala! – Džulianas sučiupo Gasą už rankos. – Tau metas? Tau metas, velniai rautų?

      – Jei nori išnešti sveiką kailį, verčiau velnių nesišauk.

      – Negali manęs čia palikti. Gasai, nieku gyvu negali manęs čia palikti! – Džulianas savo balse išgirdo paniką.

      – Bet aš turiu ir kitų darbų.

      – Kol dar neišmaklinai pas kitą ištiktąjį komos, pasakyk, kas bus, jei man tavęs prireiks? Nieko apie šią velniavą neišmanau. Nežinau taisyklių. Nieko nesuprantu, išskyrus tai, kad panelei buvo labai bloga diena.

      – Retkarčiais užsuksiu.

      – Bet…

      – Džulianai, Viršininkė nebūtų patikėjusi tau Keitės, jei būtų abejojusi, ar susidorosi. Ji visažinė. Viskas bus gerai.

      – Ne, man ne viskas gerai. Perduok savo Viršininkei, kad aš nepatenkintas.

      Gasas nusijuokė.

      – Kas čia juokingo?

      – Na, tokiu elgesiu gal ir išsikovotum gerą staliuką ir nemokamą butelį degtinės naujausiame Hamptono restorane, gal net pasidulkintum su pornografijos žvaigžde, tačiau ta „garsaus laidų vedėjo“ poza Viršininkei įspūdžio nepadarys. Ji negali pakęsti sužvaigždėjimo. Jei tik žinotum, kas laukia vienos iš Holivudo žvaigždučių, jei ši nepasitaisys.

      Конец ознакомительного фрагмента.

      Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

      Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

      Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, СКАЧАТЬ