Pašėlusi pamergė. Heidi Rice

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ jos draugė galėjo būti tokia protinga, bet nieko nenutuokti apie elementariausias bendravimo taisykles?

      – Pakalbėkime rytoj. Pažiūrėsime, kaip mes su Marne jausimės.

      Bet Džina žinojo, kad Marnė to nepamirš. Ji tuo pasirūpino. Ji dar kartą sudegino visus tiltus. Atstūmė žmones, kurie jai rūpėjo, kad jie netaptų dar brangesni. Jau gailėjosi dėl savo protrūkio. Dėl žiaurių, įžeidžiančių ir provokuojančių dalykų, kuriuos pasakė. Bet buvo per vėlu kažką pakeisti. Ir, ko gero, taip geriausia.

      Jai nesisekė draugystės. Ir trys jos draugės anksčiau ar vėliau turėjo tai sužinoti.

      Kesė linktelėjo.

      – Gerai. Pasiilgsiu tavęs, juk žinai.

      Aš irgi tavęs pasiilgsiu. Ir Risės, ir net Marnės.

      Bet užuot tai prisipažinusi, Džina tik linktelėjo galva ir nuėjo.

      ***

      Kitą rytą ji išsikvietė taksi, kol niekas dar nebuvo atsibudęs, ir išvažiavo palikusi lengvabūdišką išsiskyrimo raštelį, kurį kūrė kelias valandas paryčiais.

      Atleiskit, kad taip nuostabiai sušikau nuostabiojo ketvertuko paskutinį vakarą. Bet manau, kad visos nujautėme, jog mano nepasotinamas apetitas vyriškiems saldainiukams anksčiau ar vėliau sugadins visus reikalus. Tikiuosi, kada nors man atleisite.

      Dž x

      1

      Niujorkas, rugpjūtis. Dabartis.

      Kai kas nutiko. Tu ir M. turėsite išrinkti vietą Kesės vestuvėms be manęs. Susitiksime rytoj 11 val. Amber vestuvinių suknelių salone. Nevėluok. R xxxx

      – Rise Maikals, aš tave užmušiu, – sušnibždėjo Džina Karington perskaičiusi žinutę savo išmaniajame telefone.

      Tai buvo spąstai – paprasta ir aišku.

      Šiuo metu jos buvusi studijų draugė išgyveno antrojo šanso nirvaną su patraukliu buvusiu ir netrukus naujuoju tapsiančiu jos vyru Meisonu, tad tiesiog dvelkė pavasario – ir, kaip Džina įtarė, – puikaus sekso džiaugsmu.

      Tas, jai sutrukdęs kai kas, buvo naivus Risės optimizmas, kad, palikusi ją ir Marnę vienas, ji privers jas pasibučiuoti ir galutinai susitaikyti po tos nepamirštamos nakties prieš dešimtmetį, kai jos apsisvaidė tokiais žodžiais kaip kekšė, šliundra, davatka ir suskaldė nuostabųjį ketvertuką.

      Džinos pirštai slankiojo po telefono klaviatūrą, kol ji keikė savo kvailumą.

      Turėjo nujausti, kad taip atsitiks, kai tik Risė pasiūlė surengti netikėtą vestuvių vakarėlį Kesei ir Takui – seksualiam atletui, už kurio ji ruošėsi ištekėti Manhatano metrikacijos biure penktadienį prieš Darbininkų Šventę1.

      Tiesa ta, kad Džina nieko net neįtarė. Risė buvo nuostabi mergina, atsidavusi draugė ir puiki organizatorė – tikra Parko Alėjos princesė, tad nebuvo nuostabu, kad jai šovė tokia mintis.

      Tai buvo tipiškas Kesės poelgis – jų genialioji draugė sutiko ištekėti už Tako ir paliko viską organizuoti jam. Apie jokias fanfaras, sambrūzdį, nepadorias linksmybes ar išdykavimus nebuvo net kalbos. Tad pasikalbėjusi su Taku, Risė nusprendė, kad likusios trys ketvertuko draugės turi suorganizuoti šventę be Kesės žinios. Kadangi jų draugę ištiktų koma, patekus į didelę puotą, jos nusprendė surengti minimalistinį vakarėlį – po oficialiosios dalies metrikacijos biure surengs puikią vakarienę puikiame restorane.

      Taigi Risė, Marnė ir Džina šią ankstyvą valandą sutarė susitikti mėgstamoje Džinos užkandinėje šalia centrinės stoties ir aptarti tolesnius veiksmus.

      Bet Risė šioje situacijoje įžvelgė galimybę ir paprastą susitikimą pavertė Jungtinių Tautų taikos palaikymo misija.

      Džina ir Marnė bendravo gana mandagiai – po ilgos pertraukos jos vėl susitiko maždaug prieš mėnesį, per neįprastą Risės nevestuvių vakarėlį, kuris iš pradžių turėjo būti Risės vestuvės su Dilanu Bruksu – Ponu Idealiuoju. Ir to turėjo pakakti, pasipiktinusi pagalvojo Džina. Jos pasikalbėjo viena su kita, netgi pajuokavo. Nebuvo jokių įžeidinėjimų, jokių smūgių ar išdraskytų akių, tad, Džinos manymu, tai jau buvo gana neblogas pasiekimas. Bet akivaizdu, kad to Risei buvo negana, nes ji elgėsi tarsi aktyviausia meilumo ir vilties klubo narė. Risė norėjo, kad visi nešvarūs skalbiniai būtų išvėdinti ir tada vėl išskalbti, kad jos keturios vėl būtų nerūpestingos studijų draugės, kokios buvo Hilbruko universiteto laikais.

      Bet, Džinos nuomone, tai buvo tiesiog neįmanoma. Juk žmogus negali sugrįžti į praeitį ir ištaisyti padarytų klaidų. Tiesiog reikia išmokti su jomis susigyventi. Ir ji nesitikėjo, kad Marnė kada nors jai atleis. Nes ji dar pati sau neatleido.

      Ir ne tik tai. Pasibučiavimas ir susitaikymas su Marne reikštų, kad vėl teks kalbėti apie vyrą, apie kurį Džina sau pažadėjo net negalvoti, nes per pastaruosius metus jis itin atkakliai veržėsi į jos mintis. Tai buvo Marnės vyresnysis brolis, Karteris Praisas. Vyras, su kuriuo ji patyrė pašėlusią naktį, likus vos kelioms savaitėms iki jo vestuvių. Tai buvo naktis, kurios pasekmės ne tik vos nesužlugdė jos, bet, iš to ką pasakojo Risė, sugadino ir jo gyvenimą.

      Ką tik nulakuotais nagais barbendama į paveikslėlį ant telefono, Džina žvilgtelėjo į įmantrų laikrodį ant užkandinės sienos – noras parašyti Marnei žinutę ir rasti pretekstą pabėgti stiprėjo. Ji turėjo dar dešimt minučių iki Marnės atvykimo, nes pirmą kartą gyvenime atėjo į susitikimą per anksti.

      Atsidususi ji užrakino telefoną ir įsikišo atgal į rankinę. Prieš dešimt metų ji būtų pasidavusi pagundai ir pabėgusi nuo Marnės bei nemalonaus pokalbio, kuris labai gąsdino, bet tuo pačiu buvo neišvengiamas. Nes kai jai buvo devyniolika, daryti ką tik užsigeidžia ir tada pabėgti nuo pasėkmių buvo tapę jos specialybe. Džina patrynė drėgnus delnus į suknelę, kurią prieš savaitę nusipirko Brukline. Viską apsunkino tai, kad ji nebebuvo ta pati pašėlusi ir neatsakinga plevėsa kaip anksčiau.

      – Ar galiu Jums ko nors pasiūlyti, panele?

      Džina prisiklijavo šypseną išgirdusi paslaugų studento, aptarnaujančio klientus, balsą.

      – Ko nors karšto ir stipraus, – iš įpročio šmaikščiai atsakė ji.

      Skaistus padavėjo veidas ryškiai nuraudo.

      – Mmmh… Ką Jūs turite omenyje?

      – Kavą, – pasakė pasigailėdama jo, kai paraudimas šiek tiek atslūgo. – Ir šįryt man reikia jos stiprios.

      Vaikinas linktelėjo.

      – Tuojau atnešiu.

      Ji stebėjo jį nužingsniuojantį ir nusišypsojo.

      Net jei Džinai nebereikėjo atsitiktinių meilės nuotykių, buvo malonu žinoti, kad neprarado savo žavesio.

      O kai po dešimties minučių ji lėtai gurkštelėjo skystos užkandinės kavos, СКАЧАТЬ