Paveldėta gėda. Kate Hewitt

Чтение книги онлайн.

      O gal jai visai nerūpėjo?

      Tačiau Liusijai visada rūpėdavo. Vaikystėje ji visada būdavo šalia, laukdavo, kol jis grįš namo, pasiruošusi nuvalyti žaizdas arba prajuokinti kvailu pasakojimu ar juokeliu. Dažniausiai jis ją atstumdavo, nes būdavo pernelyg piktas, kad priimtų jos siūlomą draugystę. Vadindavo ją mi cucciola. Mano šuneli. Malonybė, bet kartu pašaipa, nes ji tikrai buvo kaip šunytis, sekiojo paskui jį, prašė paglostyti galvą. Kartais Andželas ją pamalonindavo, kartais nepaisydavo, o kartais nuvydavo šalin.

      Tačiau ji vis tiek grįždavo spindinčiomis akimis – visai kaip tą naktį, kai jis išdygo prie jos durų pernelyg sugrubęs, kad ką nors jaustų, išskyrus staigią žūtbūtinę aistrą, kurią ji pažadino priglausdama prie savęs.

      Galvojant apie tą naktį, kai jis neištaręs nė žodžio išsmuko iš jos lovos prieš aušrą, vėl pervėrė kaltė. Derėjo nors atsisveikinti. Ji bent tiek nusipelnė, turint omenyje jų praeitį, kartu praleistą vaikystę. Nors Liusijai, regis, tai neberūpėjo. Bet jam, kad ir kaip tai būtų įkyru, vis dar buvo svarbu.

      Jis atsistojo ir kaip visada ėmė neramiai žingsniuoti po erdvų kabinetą. Turėtų justi pergalę, laukinį pasitenkinimą, bet tejautė erzinamą migrenos skausmą.

      Kovodamas su prisiminimais ir migrena jis praleido dar vieną bemiegę naktį. Septynerius metus mokė save negalvoti apie tą naktį, elgtis taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Tačiau vakar, kankinamas skausmo, pasijuto silpnas ir leido prisiminti.

      Prisiminti, kaip saldžiai lietėsi jų lūpos, kaip Liusija jį prisitraukė, apsivijo, priėmė taip, kaip niekas iki tol ar po to. Kaip jų kūnams susijungus jo akyse pasirodė ašaros – kokia teisinga ir tikra rodėsi ta akimirka.

      Kvailystė. Jis nėra romantikas, o vienas nutikimas, kad ir koks jaudinantis, nieko nereiškė. Akivaizdu, kad jis nesvarbus ir Liusijai, kurios vakarykštis susitikimas, regis, nesukrėtė. Taigi, jei net Liusija, vaikystėje garbinusi jį lyg didvyrį, gali būti jam abejinga ir net šalta, tuomet ir jis gali elgtis taip pat. Jausti tą patį.

      Bet kokiu atveju jis neturi tiek laiko, kad skirtų Liusijai Anturi ar tam, kas tarp jų įvyko, dar bent sekundę. Viskas baigta. Jis į Siciliją grįžo vedamas vienintelio tikslo – sužlugdyti Korečius. Pagaliau atkeršyti.

      Andželas ryžtingai prisitraukė telefoną. Atėjo metas paskambinti Antonijui Batalijai ir pradėti raikyti Korečių pyragą.

      Liusija pajuto tvinksnius smilkiniuose ir susimąstė, ar galvos skausmas užkrečiamas. Galvą skaudėjo nuo pat tada, kai vakar paliko Andželą numeryje. Ji negalėjo užmigti, stengdamasi negalvoti apie tą vienintelę kartu praleistą naktį.

      Tačiau kur kas labiau už galvos skausmą kankino sopulys, atsivėręs širdyje išvydus Andželą. To nenumalšins jokia piliulė. Sunkiai rydama seiles ji stūmė koridoriumi vežimėlį su švaria patalyne ir valymo priemonėmis. Iki pietų reikia sutvarkyti visus trečio aukšto kambarius. Reikia pamiršti Andželą.

      Kaip gali pamiršti, jei dar nepasakė jam visko?

      Ji žinojo, kad vakar buvo netinkamas laikas. Net beveik įtikino save, kad jam nebūtina žinoti apie vienintelės kartu praleistos nakties pasekmes. Tikrai – kokia prasmė kapstytis po praeitį? Nuo to niekas nepasikeistų. Jis taip pat.

      Tačiau Liusija žinojo, kad jei jie apsikeistų vaidmenimis, ji norėtų žinoti. Ar gali daryti prielaidą, kad Andželas mano taip pat? Be to, jei ji vis dėlto pasakytų, o jis numotų į tai ranka, ar jos širdis vėl nesudužtų? Pakako vieno trumpo vakarykščio pašnekesio ir Liusija juto, kaip ji ima aižėti.

      Beveik sutvarkiusi trečią aukštą, skaudančia galva bei širdimi ji išgirdo iš sandėliuko koridoriaus gale sklindančius užgniaužtus kūkčiojimus. Liusija susiraukusi stumtelėjo duris ir jai suspaudė širdį nuo vaizdo kambarėlyje, prikrautame rankšluosčių ir didelės talpos valiklio butelių.

      – Marija.

      Marija Dibona, kita kambarinė, pakėlė į ją ašarotas akis.

      – Scusi, scusi, – ištarė ji, šluostydama akis. Liusija ištiesė ranką nosinaičių dėžutės link, naudojamų viešbučio vonios kambariuose, ir vieną padavė Marijai.

      – Stefanas?

      Marija linktelėjo. Liusija sužinojo, kad jos sūnus išvyko iš Sicilijos ir apsigyveno Neapolyje – toks staigus praradimas sudaužė motinai širdį.

      – Apgailestauju, Marija. – Ji apkabino vyresnę moterį. – Ar bendraujate?

      – Jis nė nepaskambino. – Marija spaudė nosinaitę prie akių. – Kaip motinai gyventi nė nežinant, ar sūnus sveikas? Gyvas ar ne?

      – Dar paskambins, – sumurmėjo Liusija. – Juk žinai, kad jis tave myli. Net jei ir ne visada parodo.

      Žodžius ji skyrė Marijai, tačiau pajuto pašaipų jų aidą. Ar ne tą patį sau sakė išvykus Andželui? Ar nemėgino savęs įtikinti, kad jis paskambins arba parašys, susisieks su ja, nors sunkumas širdyje bylojo ką kita?