Montefalko nuotaka. Rebecca Winters

Чтение книги онлайн.

      – Kodėl jūs manęs taip nekenčiate? Aš atvykau į Italiją susitikti su ponu Montefalku dėl asmeninių priežasčių, o jūs elgiatės taip, lyg būčiau padariusi nusikaltimą.

      – Įsibrovimas į privačias valdas yra nusikaltimas, – gana garsiai sumurmėjo vyras. Elė dar labiau sunerimo.

      – Tai neįtikėtina! Reikalauju, kad paskambintumėte į Amerikos ambasadą ir leistumėte pasikalbėti su atsakingu asmeniu.

      – Iki ryto jūs negalėsite to padaryti, – paniekinamai atšovė vyras.

      – Amerikoje esi nekaltas, kol neįrodoma priešingai! – Elė jautėsi vis beviltiškiau.

      – Tai reikėjo ten ir pasilikti. Arba kur kitur, kad ir iš kur būtumėte, sinjora, – atkirto jis lediniu balsu.

      Įviliota į spąstus ir beprotiškai pavargusi Elė nusprendė su juo nekovoti. Vyras buvo pernelyg grėsmingas ir priešiškai nusiteikęs. Visa tai atrodė lyg klaikus nesusipratimas. Galbūt grįžusi namo ji tik smagiai pasijuoks iš to.

      Ji nesitikėjo, kad vyras atsiprašys, kai patikrinęs jos mantą ras tapatybę patvirtinančių įrodymų. Vis dėlto ji gali viltis netrukus būti paleista. Tada galės pasikalbėti su ponu Montefalku. Kol nepraėjo per daug laiko.

      Moteris oriai išlipo iš automobilio ir palaukė, kol vyras atidarys duris. Jis paspaudė mygtuką pastato sienoje. Durys automatiškai atsivėrė.

      Jai dar niekada nebuvo tekę pabuvoti kalėjime. Priimamajame sukiojosi du ginkluoti policijos pareigūnai, vienas sėdėjo prie rašomojo stalo.

      Jie linktelėjo ją atvedusiam vyrui.

      Po nesuprantamos italų kalbos lavinos jis paliko moterį pareigūnų globai, o pats dingo už durų.