Beveik mano. Sarah Mayberry

Чтение книги онлайн.

      – Ar nesvarstei grįžti į darbą anksčiau? Žinau, kad išėjai dvylikos mėnesių atostogų, bet jie juk priimtų tave anksčiau, jei sugalvotum grįžti?

      Ši mintis šovė stebint jį ruošiantį vakarienę. Daugelis vyrų mieliau imtųsi kokios nors veiklos nei medituotų apie gyvenimo prasmę.

      Maiklo akmeninis veidas tapo dar atšiauresnis.

      – Aš pasiėmiau šias atostogas dėl vaikų. Jiems reikia, kad būčiau šalia.

      – Svarbiausia, ko jiems reikia, kad būtum visavertis žmogus, Maiklai. Ar tau nešovė į galvą, kad tiek daug laiko skirti apmąstymams – ne į naudą? Dievaži, mane tai išvarytų iš proto. Jei eitum į darbą, susigrąžintum bent dalį savo gyvenimo. Dalį to, kas esi.

      – Esu dėkingas už tavo gerus norus, Endže, bet mums viskas sekasi puikiai, – jis atsistojo, akivaizdžiai norėdamas baigti šį pokalbį.

      Endžė nepakentė kivirčų – dažniausiai iš visų jėgų stengdavosi jų išvengti, tačiau ji dar labiau nekentė to, kas šiuo metu darėsi su Maiklu.

      – Manai, kad šis nevisavertis gyvenimas nors vienam iš jūsų turi kokios naudos? Kada paskutinį kartą išėjai iš namų dėl kitos priežasties, o ne tik norėdamas nuvežti Evą į mokyklą ar nuvažiuoti į parduotuvę? Kada paskutinį kartą veikei tai, ką norėjai, o ne tai, ką reikėjo?

      Akimirką jo akys prisipildė tokio liepsnojančio pykčio, kad ji mielai būtų sulindusi į kėdę. Ji galėjo suprasti jo įniršį – po šešerių metų santuokos jo žmona netikėtai mirė nuo nediagnozuotos įgimtos širdies ydos ir paliko jį vieną auginti du vaikus. Per pusvalandį jis prarado savo svajones, ateitį, jo pasaulis sugriuvo.

      Tačiau tai nekeitė fakto, kad gyvenimas eina į priekį. Maiklas buvo gyvas, o Bilė mirusi ir nieko dėl to negalima buvo padaryti. Gyvenimas šešėlių pasaulyje reikalų nepagerins.

      Tad ji laikėsi savo nuomonės ir įdėmiai jį stebėjo.

      – Žinau, kad sunku. Galvoju apie ją kiekvieną dieną. Beprotiškai jos ilgiuosi. Bet nustojęs gyventi jos nesusigrąžinsi.

      Maiklas nurijo. Tai skambėjo garsiai tylioje erdvėje. Jis žiūrėjo į grindis, tada užsimerkė ir pakėlė ranką, kad pirštais suimtų viršnosę. Ji nepažinojo jo taip gerai, kad suprastų jo ženklus – pažinojo jį laimingą, o ne apimtą sielvarto, tad neturėjo žemėlapio, kuris būtų padėjęs orientuotis šioje svetimoje teritorijoje.

      – Jeigu nori pasikalbėti, jeigu nori siautėti iš įniršio, jeigu reikia pagalbos namuose, jeigu nori juos sudeginti iki pamatų ir pradėti viską iš naujo… Pasakyk man, – tarė Endžė. – Pasakyk, ko tau reikia, Maiklai, ir aš padarysiu viską, kad tai įvyktų.

      Ji sulaikė kvėpavimą tikėdamasi, kad pavyko iki jo prasibrauti. Po akimirkos vyras pakėlė galvą.

      – Noriu atgauti savo žmoną.

      Jis apsisuko ant kulnų ir išėjo iš kambario. Endžės keliai drebėjo. Ji neprisiminė, kada atsistojo, tai, matyt, įvyko per kelias sudėtingas pastarąsias minutes.

      Lėtai slinkdama ji rado savo rankinę ir paliko namą. Dusliai šlepsėdama basutėmis nuėjo link mašinos. Ant užpakalinės sėdynės numetė krepšį, tačiau nepuolė iškart važiuoti. Sukryžiavo rankas ant vairo ir paguldė ant jų galvą. Niekada jos nepaliekantys liūdnumas ir tuštuma ėmė veržtis į viršų, jos pečiai suvirpėjo.

      Aš taip tavęs ilgiuosi, Bile. Visomis prasmėmis. Atleisk, kad nesugebėjau jam padėti. Stengsiuosi toliau, tačiau nesu tokia kaip tu. Nemoku taip prieiti prie žmonių. Tačiau aš stengsiuosi, pažadu.

      Endžė įkvėpė pro nosį ir iškvėpė pro burną, stengdamasi susivaldyti. Tokios akimirkos ją kartkartėmis užklupdavo pastaruosius dešimt mėnesių, ji žinojo, kaip su jomis kovoti. Po minutės kitos virpantis pasiklydęs jausmas sumažėjo, ji išsitiesė ir nusišluostė nuo skruostų ašaras. Dar po kelių minučių užvedė mašiną ir nuvažiavo namo.

      Maiklas stovėjo verandoje kvėpuodamas gaivų nakties orą. Bandydamas save nuraminti.

      Endžė taip peržengė ribą, kad buvo nebejuokinga. Kol ji gėrė mochitą ar „Kosmosą“, ar kitus šiuo metu Niujorke madingus gėrimus, jis spoksojo naująjai realybei tiesiai į veidą. Ji net neįsivaizdavo, kaip jis jautėsi, ką turėjo patirti kiekvieną suknistą dieną.

      Vos ši mintis atėjo jam į galvą, iškart įsijungė įgimtas teisingumo jausmas. Gal ji ir praleido šešias savaites Niujorke, tačiau iki tol ji buvo tikra uola – nuolatos šalia, daranti viską, kad gyvenimas po Bilės mirties būtų nors kiek pakenčiamas. Dar svarbiau buvo tai, kad ji geriau už kitus suprato, ką jam reiškia Bilės netektis. Ji ir Bilė buvo labiau seserys nei draugės. Jos užbaigdavo viena kitos sakinius, įterpdavo nuoširdų žodį, kai reikėdavo, ir nuolatos viena kitą palaikydavo. Endžė bandė sulipdyti savo gyvenimą į viena. Stengėsi išmokti gyventi pasaulyje be Bilės.

      Tačiau tai nesuteikia jai teisės kritikuoti jo gyvenimą. Juo labiau nesuteikia teisės vadinti jo zombiu ar sakyti, kad jis gyvena nevisavertį gyvenimą, ir aiškinti, ko reikia jo vaikams.

      Kada paskutinį kartą veikei tai, ką norėjai, o ne tai, ką reikėjo?

      Jis sugriežė dantimis trokšdamas ištrinti jos žodžius iš atminties. Nebenorėjo galvoti. Nenorėjo pakelti galvos ir apsidairęs pamatyti, kad aplink jį vyksta gyvenimas. Norėjo…

      Norėjo neįmanomo. Bilės su didele šypsena ir dar didesne širdimi. Norėjo, kad namie vėl skambėtų jos juokas. Troško pabusti ryte ir pasukęs galvą vietoj tuščios pagalvės rasti ją gulinčią šalia. Norėjo bučiuoti lūpas ir užuosti jos kvepalus. Troško gulėti lovoje ir jausti, kaip ji prispaudžia savo šaltas pėdas prie jo blauzdų stengdamasi sušilti.

      Norėjo. Ir jo noras niekada netaps realybe, nes dėl aukšto spaudimo jo žmonos aorta sprogo ir tai buvo lemtingas įvykis: ji mirė jiems nepasiekus ligoninės. Bilė buvo mirusi ir iškeliavusi, virto dulke. Viskas, kas jam liko, tai vaikai, kuriuos jie kartu sukūrė, jo prisiminimai ir namas, kurį ji buvo pavertusi namais jiems visiems.

      To negalėjo užtekti.

      Jis nusileido ant žemės, prie krūtinės spausdamas kelius. Šalta, tačiau jis dar nepasiruošęs grįžti į vidų. Endžė jį sukrėtė pernelyg stipriai.

      Spoksojo į tamsą kaip visada jausdamas tylą, slypinčią tarp sienų už nugaros. Bilė buvo triukšmingiausias žmogus, kokį teko sutikti. Ji niūniuodavo plaudama indus, dainuodavo duše, šuoliuodavo aplink namus. Priprasti prie naujos tylos buvo viena skaudžiausių užduočių pastaruosius dešimt mėnesių.

      Jis iškvėpė stebėdamas, kaip garai tarsi migla išsisklaido ore.

      – Tėti?

      Jis pažvelgė sau per petį. Eva stovėjo tarp stumdomųjų miegamojo durų, buvo apsivilkusi tik naktinukus ir kūną apsikabinusi rankomis.

      – Neturėtum čia stovėti. Šalta.

      Jis atsistojo.

      – Ką СКАЧАТЬ