Nuodėmingas desertas. Kate Hardy

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ ir pasakys persigalvojusi. Buvo mandagus, dalykiškas ir neatskleidė jausmų. Tai visiškai pakirto merginos drąsą.

      – Aš, hmm, pamaniau, gal galėtume pasikalbėti. Norėčiau dar pasitarti.

      – Kur ir kada?

      Jis tikrai nešvaisto laiko. Gal todėl toks geras verslininkas.

      – Mano kabinete? O štai kada… Kai patogu jums?

      – Dabar.

      – Dabar? – ji vos nesuklykė į telefoną.

      Kas tvarko verslo reikalus tokiu vėlyvu metu? Nors laiko pasiruošti jai nereikia. Vis tiek neturi ką pridėti.

      – Gerai. Hm, ar žinote, kur mano kabinetas?

      – Taip.

      Kvailas klausimas. Aišku, kad žino, juk ketino nupirkti jų verslą. Nėra ko abejoti – kalbėjosi čia su jos seneliu.

      – Gerai. Tai netrukus susitiksime.

      – Ciao.

      Karenza padėjo telefono ragelį, ranka vis dar šiek tiek virpėjo. Na, ji tai padarė. Dabar teks pereiti viską. Ir kas gi blogiausio gali nutikti? Jis atsisakys. O jei taip, ji bus ten pat, kur yra dabar. Padėtis nepablogės. Todėl juokinga šitaip nervintis laukiant.

      Kad kuo nors užsiimtų, sumalė kavos ir užkaitė kavinuką. Trečią kartą perdėliojusi puodelius ant padėklo išgirdo beldžiant į parduotuvės duris.

      – Dėkoju, kad atėjote, pone Romanai, – tarė įleidusi ir užrakinusi duris.

      – Prego, – jis vis dar buvo dalykiškas ir mandagus.

      Iš veido dar mažiau suprasi. Gal vertėjo paklausti telefonu? Būtų gerokai lengviau nematant to nuolat veriančio žvilgsnio.

      – Gal galėčiau pasiūlyti kavos? – paklausė įleidusi į kabinetą.

      – Dėkoju. Be cukraus ir pieno.

      Gana paprasta. Ji sugebės.

      Tik tiesiant per stalą puodelį rankos sudrebėjo ir Karenza aplaistė Dantės kostiumo kelnes.

      – Ak, atleiskite! Aš nenorėjau…

      Jis gūžtelėjo ir pertraukė:

      – Nieko tokio. Galima išplauti.

      Tačiau nenusišypsojo. Nė nevyptelėjo. Karenzos širdis apsunko. Ir kodėl buvo tokia kvaiša, tikėjosi jo pagalbos? Šis sumanymas ne šiaip rizikingas – jis absurdiškas.

      – Tai ką norėjote aptarti? – paklausė svečias.

      Karenza labai atsargiai padėjo savo kavą ant stalo ir atsisėdo.

      – Peržiūrėjau senelio knygas.

      – Ir?

      – Jūs teisus. Pripažįstu. Neturiu patirties verslui prikelti. Bet… – mergina giliai įkvėpė, – jei sutiktumėte man patarti, pajėgčiau.

      – Patarti jums.

      Ir vėl nei balsas, nei veidas neišdavė jausmų. Karenza nenumanė, ar jis linksmas, ar pasipiktinęs, nustebęs ar susidomėjęs. Su tokiu pokerio nepaloši.

      Dantė Romanas tylėjo.

      Turbūt svarstė. Pertraukti ar duoti laiko?

      – Kokia man iš to nauda? – galiausiai paklausė.

      – Na, tarkime, galėsite pasakyti „aš juk tau sakiau“ ir labai didžiuotis.

      Išgirdęs tokį paaiškinimą vyras išspaudė šypseną, gal net tos nuostabios tamsios akys tapo kiek švelnesnės, todėl Karenzai užteko drąsos tęsti:

      – O jei rimtai, už pagalbą galėčiau sumokėti, – išklojo. – Tik pasakykite, kokia jūsų kaina.

      – Didesnė, nei galite sau leisti, Princese. Neužmirškite, aš jūsų knygas jau mačiau.

      Princese? Skausminga. Bet vargu, ar ji gali šnypšti. Jei nori, kad Dantė padėtų.

      – Galiu sumokėti, – nenusileido Karenza.

      – Kaip?

      Mergina garsiai atsiduso.

      – Galiu… – lyžtelėjo apatinę lūpą.

      Gali parduoti brangenybes. Būtų skaudu – ypač išsiskirti su senelio per dvidešimt pirmą gimtadienį dovanotu laikrodžiu, bet jei tai padėtų išsaugoti verslą ir senelis ja didžiuotųsi, verta.

      Akivaizdu, kad tylą Dantė suprato ne taip: kilstelėjo antakius.

      – Man trisdešimt. Dar niekada už seksą nemokėjau, Princese, ir neketinu pradėti.

      – Aš n-ne apie tai galvojau. – Mergina jautė, kaip išraudo veidas. – Norėjau pasakyti, kad parduočiau keletą papuošalų.

      Vis dėlto jo žodžiai sužadino vaizdus Karenzos galvoje. Dar nepadoresnius, nei susitikus aną kartą. Įsivaizdavo šį vyrą nuogą savo lovoje, giliai panirusį joje.

      Dieve, padėk. Jai tikrai reikia susiimti. Tai verslas.

      – Kodėl? – paklausė jis.

      – Kodėl?

      Galvok, Kaz, galvok. Tik apie ką jis kalba? Smegenyse prasidėjo lenktynės.

      – Kodėl nori, kad patarčiau?

      A, šit kas. Svarbiausia – priežastis, dėl kurios kreipėsi. Ta pati, kuri turėtų užimti svarbiausią vietą jos galvoje. Tik tas vaizduotės sukurtas paveikslas užstoja. Lemiama akimirka. Ji giliai įkvėpė.

      – Prašau man padėti, nes turite patirties gelbėjant bendroves.

      Ji išvardijo paskutinius tris restoranus ir pasakė datas.

      Dantė pakėlė antakius.

      – Paruošei namų darbus, Princese?

      – Nevadinkite manęs šitaip! – Tada prisiminė: juk prašo jo paslaugos. Privalo elgtis maloniai. –Prašyčiau, – po akimirkos pridūrė. – Mano vardas Karenza.

      – Karenza.

      Jo ištartas vardas nuskambėjo kaip glamonė. Gilus, kimus ir seksualus kaip kipšas.

      Ne. Reikia susikaupti.

      – Jūs neklydote, pone Romanai. Nesu gelbėjusi verslo.

      – Ir sugebi kukliai elgtis. – Jis linktelėjo galva. – Įdomu.

      – Kodėl jūsų nuomonė СКАЧАТЬ