Neatsitiktinis bučinys. Bronwyn Scott

Чтение книги онлайн.

      Džekas netroško aptarinėti tų konkrečių gandų, susijusių su viena aktore, braškėmis ir nemaža kruopele tiesos. Jei tik pavyktų išsivesti Dulsę iš minios, kuo toliau nuo akių, stebinčių kiekvieną jų žingsnį, gal jie įstengtų pasikalbėti, gal nuveiktų šį tą daugiau. Jis tikrai norėjo pasikalbėti. Norėjo išsiaiškinti, ką ji žino apie venesueliečius. Tačiau ką jis apgaudinėja? Geidė daugiau nei kalbėtis. Troško pamatyti, ar tie pojūčiai niekur nedingo. Gal Kalėdos buvo išimtis. Tai iš tikrųjų rizikingas pasiūlymas, ypač jeigu jis klysta, tačiau šį vakarą jo sveikas protas negalėjo rungtis su Dulsės granatų raudonumo šilkais ir prisiminimais apie karštus bučinius.

      – Tada, Dulse, pasivaikščiokime po sodą. – Džekas kvėptelėjo prie jos ausies įkvėpdamas levandomis praskalautų plaukų aromato. Jautė, kaip jos kūnas pasiduoda, kad ir kaip ginčijosi protas. Numanė, kad nepastovūs padorumo ir garbės kodeksų besilaikantys tėvynainiai atsakydami į tai reikalautų, jog jie pasirinktų kitą kelią.

      – Gerai, bet tik pasivaikščiosime, – sutiko Dulsė.

      Džekas tyliai sukuždėjo jai į ausį:

      – Neabejoju, prireikus po ranka atsiras, ką į mane sviesti. – Jis įtempė ranką ant jos liemens ir stumtelėjo prie stiklinių durų, vedančių laukan. Pokylių salės gal ir skirtos verslo reikalams, bet sodai… ak, sodai sutverti malonumams.

      Pasivaikščioti po sodą su Džeku – bloga mintis. Bet kas su Džeku bloga mintis, ir Dulsė tai gerai žinojo iš paskalų ir trumpos asmeninės patirties. Juk ne be priežasties jis garsėjo savo reputacija, tiesą sakant, net dėl kelių priežasčių. Dulsė nesigailėjo sutikusi pasivaikščioti po sodą, tačiau vėliau gailėsis. Ji tai žinojo, vis dėlto leido jam vesti ir žodžiais, ir akmenukais grįstu sodo takeliu, nes nuo Kalėdų daugiau apie nieką neįstengė galvoti, nepajėgė atsispirti Džekui su visomis jo ydomis.

      Trūkumų, be abejo, būta galybės, bet jie tik kurstė smalsumą dėl vyro, besislepiančio už paskalų – kur jis išvyko ištisiems mėnesiams, kai dingo iš Londono? Kokią paslaugą atliko karaliui Viljamui, kad iš vargšo dvarininko sūnaus šoktelėjo į diduomenės gretas ir gavo paveldimą titulą? Ar teisingi už damų vėduoklių sklandantys plepalai, kad Džekas – su niekuo nesulyginamas meilužis? Turbūt yra priežastis, kodėl smalsumas pražudė katę, mąstė Dulsė. Bus geriau, jei pamirš tuos niekingus dalykus ir tikėsis, jog Džekas neskaito minčių.

      Šią akimirką pasirodė daug sunkiau išmesti visa tai iš galvos, nei vylėsi. Džekas nusivedė ją į šoną, truputėlį toliau nuo sodo takelio, ir jie pasiekė jo numatytą vietą – nedidelę pavėsinę su čiurlenančiu fontanu ir akmeniniu suoliuku. Virš galvų žėrėjo mėnulis, o popieriniai žibintai, šventiškai sukabinti išilgai sodo takelių, skleidė užtektinai šviesos, kad klaidžiotum be baimės suklupti.

      Ši aplinka išryškino Džeko privalumus. Sidabriniuose mėnesienos atšvaituose spindėjo tamsiai gelsvi plaukai, glotnūs ir žvilgantys, kiekviena sruogelė savo vietoje. Įmantriai ir skrupulingai pasiūdintas apdaras išryškino pečių plotį, tvirtą liemenį ir ilgas kojas, priminė, kad po išpustyta nepriekaištinga ir gerai išpuoselėta išore ir drabužiais slepiasi pirmykštė didelė jėga, bylojanti apie vyrą, kurio gyvenimas kupinas įvairiausių patyrimų.

      Dulsė dažnai spėliojo, ar kas nors pastebėjo šią Džeko savybę. Kuo ilgiau buvo su juo pažįstama, tuo mažiau jį pažinojo. Džekas buvo iliuzijos meistras. Visi matydavo tik tai, ką jis norėdavo parodyti, ir tomis progomis jai taip pat lengvai apdumdavo akis kaip ir kitiems.

      Ji nenutuokė, kas iš tikrųjų varė Džeką į priekį, skirtingai nei kitus aukštuomenės narius. Norėtų žinoti daugiau. Po vakaro oranžerijoje nemažai mąstydavo apie Džeką, dėmesį sutelkdavo į kiekvieną apie jį tą savaitę sklandantį gandą. Po Kalėdų girdėjo, kad jis neleido laiko veltui ir bučiavosi su ledi Skofild didžiuliame Lambeto sode.

      Malonus drebulys suvirpino Dulsę. Ar Džekas atsivedė ją čia, į šį sodą, kad padarytų tą patį? Ar ji leis, ar turėtų jam leisti? Tie kalėdiniai bučiniai pernelyg užvaldė mintis. Ji negalėjo paneigti tiesos: geidė, kad Džekas ją pabučiuotų ir galbūt ne tik. Kūnas nepajėgė pamiršti Džeko rankų įpliekstos kaitros, troškimo kažko daugiau, kurį joje pabudino jo kūnas. Dulsė norėjo vėl taip pasijausti, geidė, kad jis dar kartą ją sužadintų.

      Šį kartą Dulsė pasirinko rafinuotesnį būdą. Nenorėjo, kad Džekas, jeigu jo galvoje iš tikrųjų sukosi vilionės, galvotų, jog ji pernelyg nekantrauja. Ir jau visai netroško pasirodyti per daug nekantraujančia, jei tokių minčių nebuvo – taip apsiskaičiuoti būtų gėdinga, ir tik dar labiau pakurstytų jau ir taip didelį jo išpuikimą.

      – Ką darysime dabar, Džekai? – Dulsė nutaisė ištobulintą drovią šypsenėlę. Žengtelėjo į pavėsinę, vertinančiu žvilgsniu permetė ten stovinčius baldus. – Fontanas – greičiausiai ne koks pasirinkimas, tačiau suoliukas – jau galimybė.

      – O tau netoptelėjo mintis, kad tave čia pasikviečiau ne suvilioti? Jei gerai prisimenu, pokylių salėje priešiškai vertinai tokią susitikimo vietą, – Džekas atsišliejo į akmeninę koloną prie įėjimo į pavėsinę, atrodė mandagus ir atsipalaidavęs, pripratęs prie tokių situacijų. Tačiau Dulsė jautė jo akis, karštas ir nukreiptas tiesiai į ją, sekančias kiekvieną judesį. Ilgai nepavyks jo mulkinti. Džekas pakankami patyręs, kad suprastų, jog rengiama kažkas negero.

      – O nuo kada tave tai stabdo, Džekai? Kuo didesnis iššūkis, tuo labiau tu stengiesi. – Dulsė ranka perbraukė vandenį fontane.

      – Būdavo progų, kuriomis pasinaudodavau. – Džekas nedorai šyptelėjo ir žingtelėjo prie jos. – Pasižymiu tvirčiausiu ryžtu arba bent jau taip man sakė.

      Dulsė pernelyg gerai pažinojo jo viliokišką vypsnį. Tai buvo slaptas Džeko ginklas Londono pokylių salėse: šypsena, reiškusi, kad ji – jo dėmesio centre, kad tuoj bus išpildytas kiekvienas jos noras, kiekvienas troškimas ir ne tik. Matė, kaip tuo patikėjo galybė moterų. Buvo lengva patikėti tuo šypsniu. Prieš savo sveiką protą Dulsė tikėjo juo dabar. Ji žengė atgal siekdama padidinti atstumą. Ne to ieškodama atvyko į Foteringėjų pokylį. Sezonas dar tik prasidėjo. Manė skirsianti keletą savaičių sau, kai pasirodė Džekas ir sukėlė sumaištį jos jausmuose. Rodos, girdėjo, kad jis išvažiavęs iš miesto.

      – Džekai, šiąnakt po savo sparneliu priglaudei visas moteris. Nėra reikalo vaikytis manęs.

      – Bet tu vienintelė, kurios noriu. – Dabar Džekas plačiai šypsojosi. Velniai griebtų, jis žinojo, kad privertė ją slapstytis.

      – Ne, Džekai, tai paprasčiausiai tavo arogancija. Negali pakęsti, kad ne kiekviena moteris kambaryje griūva tau po kojomis.

      Džekas nusikvatojo, o griežti aristokratiško veido bruožai sušvelnėjo ir tapo berniokiškai žaismingi.

      – Dievaži, Dulse, niekas manęs nepastato į vietą taip kaip tu ir, Dievas mato, kartais man to reikia. – Džekas atrodė dešimčia metų jaunesnis: kad ir kokie slapti rūpesčiai jį slėgė, jie išsisklaidė, o tamsa ir paslaptys, supusios jį nuo grįžimo į Angliją it debesys saulę, sumažėjo. Dulsė susimąstė apie tai, koks jis buvo anksčiau. Juk toks nebuvo visada? Kaip vyras tampa СКАЧАТЬ