Gražuolė ir pabaisa. Emily May

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Pirmas skyrius

      – Čia garbingi namai. Ne tokioms kaip tu.

      Ledi Izabela Noks, Midleburio hercogo sesuo, sustojo nenusimovusi pirštinaičių. Pažvelgė į savo šunį. Rufas pakėlė galvą ir įsistebeilijo į ją skirtingų spalvų akimis. Jis vizgino uodegą, braukė ja per purvinus pasivaikščiojimų kostiumo kraštus.

      – Maldauju manęs neišvaryti.

      Prašytoja buvo apsiašarojusi, jauna ir gerai išauklėta.

      – Tave priims Statinėje, – iš alinės nuaidėjo šeimininkės balsas – abejingas ir šaltas.

      – Ak, bet prašau… – mergaitės maldavimą nutraukė verksmas.

      Izabela pirštas po piršto nusimovė ožiuko odos pirštinaitę. Žvilgtelėjo pro praviras duris į alinę, laiptus, kurių viršuje jos laukė labai patogus asmeninis kambarys.

      Smalsumas – nuodėmė, – tarė ji sau.

      Už nugaros išgirdo energingus žingsnius: tarnaitė Patridžė.

      – Gaivus oras, – suskleisdama skėtį burbtelėjo Patridžė. – Klanai ir balos, ir kaimo nuobodos…

      Izabela pakėlė pirštą.

      – Patylėk akimirką, Patridže.

      – Maldauju jūsų, prašau…

      Mergaitės balsas priminė jos dukterėčią Felisitę, tad Izabela pasiryžo. Žengė prie alinės durų. Rufas sekė iš paskos, nagai skrebėjo į grindų plokštes.

      – Bus juokinga, jei leisiu jums apsistoti čia, kur gyvena ledi…

      Izabela palietė duris. Šios atsidarė. Ji apžvelgė alinę: žemas lubas su sijomis, didelį židinį, šeimininkę su balta prikyšte ir našlės kepure ir mergaitę, gražią ir apsiašarojusią, su lagaminu prie kojų.

      Šeimininkė, apkūni ir iškrakmolyta, atsikėlė ir nuolankiai nusilenkė.

      – Jūsų malonybe.

      – Ponia Botam.

      Izabela pažvelgė į mergaitę. Taip, labai panaši į Felisitę. Tamsūs plaukai, liekna, tik ką iš mokyklos suolo.

      – Netyčia nugirdau. Maldauju, neišvarykite šio vaikelio į gatvę, tegu lieka mano sąskaita.

      Šeimininkė išsitiesė. Ji buvo apvaliais skruostais, sveikos išvaizdos ir doromis akimis.

      – Statinė jai puikiai tiks.

      Izabela pažvelgė į mergaitės drabužius. Žalias pamuštas apsiaustėlis, šiaudinė skrybėlaitė, perrišta kaspinu, muslino suknelė buvo švarūs ir paprasti, bet gerai pasiūti.

      – Nejaugi?

      Ji kalbėjo švelniai, bet ponios Botam skruostai dar smarkiau paraudonavo.

      Mergaitė tūptelėjo.

      – Ponia, būkite maloni, nenoriu apsistoti Statinėje.

      – Nemanau. – Mergaitės tariamos balsės ar reveransas čia niekuo dėti. – Kur tavo tarnaitė?

      Mergaitė išraudo.

      – Neturiu tarnaitės, ponia.

      – Aš vadovauju garbingai įstaigai… – pradėjo ponia Botam.

      – Būtent. – Izabela nusimovė antrą pirštinę. – Kaip tik todėl šitas vaikas turi čia apsistoti.

      Prašytoja dėkinga pažvelgė į ją.

      – Deja, neturiu tinkamų patalpų, jūsų malonybe, – veidmainiškai mandagiai nusišypsojo šeimininkė.

      – Itin sunku patikėti, – netekdama kantrybės atsakė Izabela.

      – Nieko, kas atitiktų jaunos panelės poreikius.

      Mergaitė nuraudo.

      – Kambario negaliu sau leisti, – sukuždėjo. – Pamaniau, kad galėčiau miegoti tarnų kambaryje, bet…

      – Nei tarnaitės, nei pinigų? – Izabela pažvelgė į ją. – Tikrai pakliuvai į bėdą, ar ne, mieloji?

      Iš mergaitės akių pasruvo ašaros.

      – Gali miegoti mano tarnaitės kambaryje, – pasakė Izabela.

      Ji girdėjo, kaip už nugaros sušnarpštė Patridžė, bet nekreipė dėmesio. Šeimininkė įkvėpė, iškrakmolyta prikyštė išsipūtė.

      – Nelaikysiu šiuose namuose puolusių moterų!

      – Aš ne tokia, ponia! Tikrai ne tokia!

      Labai čia man rūpi? O mergaitė tokia jaunutė ir jai tikrai reikia pagalbos.

      – Lovelę su ratukais į mano tarnaitės kambarį, – žvaliai paliepė Izabela. – Ir ko nors pasistiprinti į mano kambarį.

      Ji tvarkingai sudėjo pirštines ir laukė šeimininkės prieštaravimų.

      Ponia Botam vėl įkvėpė, kad net prijuostė pakilo, bet neišleido nė garso.

      – Eime, mieloji.

      Izabela nusišypsojo ir ištiesė mergaitei ranką.

      – O lagaminas?

      – Kuris nors tarnas atneš į viršų, ar ne, ponia Botam?

      Šeimininkė nenoriai nusišypsojo ir linktelėjo.

      Mergaitė sugriebė Izabelos ranką.

      – Lipkime į viršų ir išgerkime puodelį arbatos, – pakvietė Izabela, kai jos išėjo iš alinės. Rufas sekė iš paskos, o į nebylų Patridžės priešiškumą ji nekreipė dėmesio. – Ir pasakyk savo vardą, mieloji.

      Mergaitės rankelė buvo mažutė, drėgna ir šilta.

      – Mano vardas Harieta, – prisipažino lipdama laiptais. Pagarbiai pažvelgė į Izabelą. – Harieta Darem.

***

      – Papasakok, mieloji… kaip patekai į tokią keblią padėtį?

      Harietos skruostai išraudo. Ji įsmeigė akis į puoduką.

      – Aš bėgu.

      – Bėgi? – Izabela gurkštelėjo arbatos ir įdėmiai nužiūrėjo mergaitės veidą.

      Nepastebėjo įžūlumo. Švelnūs rudi Harietos plaukai ir mielos rudos akys atrodė drovios. Ji apdairiai žvilgtelėjo į Rufą. Tikrai ne tokios mergaitės bėga iš namų.

      – Nuo tėvų?

      – Mano tėvai mirę. – Harieta pakėlė akis nuo puodelio. – Gyvenau su seneliu.

      – Pabėgai nuo jo?

      – Taip, – sudrebėjo Harieta. – Ir nuo majoro Reinoldso.

      – Majoro Reinoldso? – Izabela nuleido puoduką. – Kas jis toks?

      Harietos akys СКАЧАТЬ