Kai meilė atima protą. Victoria Dahl

Чтение книги онлайн.

      – Vaje! Merginos su skaitliukais! Juk skamba aistringai.

      Kloja pritrenkta pakraipė galvą.

      – Kvailesnio komplimento nesu girdėjusi! Taip, mudvi buhalterės, bet tai nereiškia, kad esame beviltiškos.

      Maksas atsilošė ir piktai susiraukė.

      – Anoks čia komplimentas! Viešpatie! Nejaugi manai, kad kiekvienas vyras, kuris nekviestas įsibrauna į privatų vakarėlį, mėgina tave kabinti? – Maksas nusijuokė ir papurtė galvą. – Gal aš tiesiog pamačiau tave su maudymosi kostiumėliu ir pagalvojau: su šita mergina būtų smagu išmaukti alaus ir pasišnekučiuoti apie beisbolą.

      – Ne. – Kloja plačiai nusišypsojo.

      – Kabinu, matai, – vaidindamas įsižeidusį sumurmėjo Maksas.

      Nustojusi kikenti Kloja pamanė, jog reikėtų užsisagstyti marškinius. Ji staiga susiprato, kad mėlynas dviejų dalių maudymosi kostiumėlis gėdingai atidengia bambą ir pilvą. Dabar dangstytis būtų pernelyg akivaizdu, todėl Kloja liko sėdėti atsilošusi ir alkūnėmis pasirėmusi į smėlį, tik labiau išlenkė nugarą, kad, gink Dieve, nesimatytų jokių riebaliukų. Ji pajuto, kaip odą degina į nuogą pilvą įsmeigtas Makso žvilgsnis; tada jis krenkštelėjo ir nusisuko į laužą.

      – Na, man pavyko įtikinamai suvaidinti urvinį žmogų. – Maksas visu kūnu pasviro virš laužo ir atsistojo. – Dabar paliksiu judvi mėgautis vakaru.

      Kloja nužvelgė jį ir ėmė svarstyti: ar tikrai jis bus kokių metro aštuoniasdešimt dviejų centimetrų ūgio? O gal tik taip atrodo iš ten, kur ji sėdi? Et, ir kam, po galais, tai rūpi? Pilvo apačioje Kloja pajautė kur kas malonesnę šilumą, negu galėtų skleisti laužas. Ji nusprendė surizikuoti.

      – Turime zefyrų. Mielai kviečiame judu su broliu prisidėti, jeigu ką nors išmanote apie jų skrudinimą.

      Makso žvilgsnis dar kartą perbėgo Klojos pilvu. Atrodė, jis rimtai svarsto.

      – Na, yra didelis skirtumas tarp skaniai apskrudusio ir beviltiškai sudegusio zefyro…

      – Tiesa.

      – Man būtų skaudu palikti jus ir zefyrus likimo valiai.

      – Žinoma. – Kloja jam nusišypsojo taip, kaip jau seniai nebuvo šypsojusis jokiam vyrui.

      Maksas atsakė tuo pačiu.

      – Gerai. Pasiimsiu Eliotą, porą butelių alaus ir grįšiu po kokių penkių minučių. Dėkui.

      Kloja šypsodamasi stebėjo, kaip jis nueina. Tolstantis Makso kūnas atrodė viliojamai. Nenuleisdama akių nuo jo užpakalio Kloja pasiteiravo: