Ta pati, bet kita. Lynn Raye Harris

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ tiesa buvo ir tai, kad nuo to laiko, kai Izabela pradingo, su Hasanu Maro jis beveik nesimatė. Pastaruoju metu jis daugiau laiko praleisdavo keliaudamas užsienyje negu savo šalyje. Adanas manė, kad tai susiję su jo verslo interesais ir sielvartu, praradus dukrą, tačiau jei buvo šis tas daugiau? O jei Maro kažką slėpė?

      Ar tas vyras padėjo savo dukrai ištrūkti iš santuokos, kai pats iš pradžių dėl šių vedybų buvo baisiausiai patenkintas?

      Adanas papurtė galvą. Ji meluoja, žaidžia su juo, neigia tiesą tik todėl, kad jis pričiupo ją. Izabela išgyveno dykumoje, dėl to nekilo abejonių, o to be pagalbos nebūtų galėjusi padaryti.

      Tačiau kas jai padėjo?

      – Niekada nesu girdėjęs apie atrankinę amneziją, Izabela, – suurzgė jis. – Kaip gali prisiminti savo tėvus, prisiminti Džafarą, tačiau pamiršti mane?

      – Aš nesakiau, kad man amnezija! – sušuko ji. – Tu tai pasakei.

      – O kaip tuomet tu tai vadini, jei sakai, kad žinai, kas ir iš kur esi, tačiau negali prisiminti vyro, kurį palikai?

      – Mes nesusituokę, – toliau atkakliai tvirtino Izabelė… tačiau jos apatinė lūpa drebėjo. Tai buvo pirmas ženklas, kad jos šarvuose atsirado plyšys, tarsi žinotų, kad ją pričiupo, ir dabar beviltiškai bandytų sugalvoti, kaip išsisukti.

      Adanas nusiteikė dar ryžtingiau. Jai tai nepavyks, tik ne dabar, kol jis neužbaigė su ja reikalų. Ji turi už daug ką atsakyti. Ir dar daugiau už ką sumokėti.

      Izabela ant krūtinės sukryžiavo rankas. Jos krūtys prisispaudė viena prie kitos ir išryškėjo jų glotnus putlumas. Adanas strėnose pajuto keistą dilgčiojimą, kuris ėmė plisti link papilvės.

      Ne.

      Vyras negailestingai užspaudė savo geidulį. Ar yra toks lėkštas, kad jį jaudina pusnuogės moters kūnas, nors ji pasielgė taip klastingai? Nors jis turėjo daugiau negu vieną priežastį jos nekęsti?

      – Tuomet pažiūrėkime į tai iš kitos pusės, – tarė ji, prikandusi apatinę lūpą. – Akimirkai tarkime, kad tu esi teisus, kad mes tikrai esame susituokę – kur tu pats buvai ir kodėl anksčiau manęs neieškojai?

      – Buvau Džafare, – piktai išspaudė Adanas. – Ir, kaip tu labai gerai žinai, maniau, kad esi mirusi.

      Įdegusi Izabelos oda akivaizdžiai išblyško.

      – Mirusi?

      Adanui pabodo tie išsisukinėjimai ir bandymai jį suklaidinti.

      Jis perskrido per kelias laiko zonas ir per tą laiką, kol bandė išsiaiškinti, ar nuotrauka yra tikra ir ar mikrofoną laikanti ir į fotoaparato objektyvą tarsi į slaptą meilužį žvelgianti moteris tikrai yra jo žmona, nebuvo sudėjęs nė bluosto.

      Bandė save įtikinti, kad tai neįmanoma. Ji nebūtų galėjusi išgyventi dykumoje.

      Tačiau įžengęs į šį barą ir pamatęs ją stovinčią scenoje – jos veidas atrodė toks pažįstamas, tačiau ir keistai svetimas – iš karto suprato, kad tai Izabela.

      Ir jo mandagaus elgesio rezervas jau išseko.

      – Tu išėjai į dykumą, Izabela. Ką darei paskui, niekas nežino, tačiau iš ten tu negrįžai. Mes ieškojome tavęs savaičių savaites.

      Moteris papurtė galvą.

      – Tai nesąmonė, visiška nesąmonė.

      – Tikrai? – Adanas ranka suėmė jos alkūnę ir truktelėjęs pakėlė iš kėdės. Ji nesipriešino, tarsi mintys būtų nuklydusios kažkur toli. Vyras užgniaužė jaudulį, kuris jį užliejo, pirštams prisilietus prie nuogos moters odos.

      Izabela pažvelgė į jį savo žaliomis akimis, kuriose siautėjo jausmų audra.

      – Aš neprisimenu.

      Adano tai nesujaudino.

      – Susirink daiktus. Mes išvykstame.

***

      Susituokę.

      Izabela papurtė galvą. Tai neįmanoma. Tačiau krūtinėje kaip ledo gabalas nugulė baimės jausmas. Tiesa, kad jos prisiminimuose buvo keli migloti momentai, tačiau ar tikrai šis vyras buvo šių pamirštų akimirkų dalis? Kaip galėjo pamiršti tokį ypatingai svarbų dalyką kaip vyras?

      Negalėjo to pamiršti. Tai neįmanoma. Be to, jos tėvai nebūtų to nuo jos slėpę. Kodėl galėtų taip pasielgti? Dėl kokio siaubingo dalyko būtų priversti tai padaryti?

      Buvo tik vienas būdas viską išsiaiškinti. Izabela pasisuko, čiupo savo rankinę ir puolė joje ieškoti mobiliojo telefono.

      – Ką tu darai? – paklausė Adanas.

      Izabela išsitraukė telefoną ir pergalingai jį iškėlė.

      Jai į akis lindo plaukai, lipo prie lūpų dažais paryškintų lūpų, tačiau buvo nesvarbu. Žinojo, kad atrodo beprotiškai. Taip ir jautėsi.

      Kažkoks pamišimas.

      Jis sakė, kad ji mirusi, kad visi Džafare manė, jog ji mirusi.

      Tačiau jos tėvas žinojo, kad taip nėra, tad kodėl jie visi taip galvoja?

      Kai Izabela klausinėjo jo apie nelaimingą atsitikimą, tėvas atsakė, kad būtų geriau, jei ji nežinotų visų smulkmenų. Izabela pakliuvo į automobilio avariją ir ją ištiko koma. Paskui teko vartoti daug medikamentų, vaistų nuo skausmo ir dėl jų jos atsiminimai tapo labai migloti. Tėvas tvirtino, kad tai nieko tokio.

      Nieko tokio.

      Jos motina, kaip paprastai, nieko nežinojo apie Izabelos gyvenimą Džafare. Betė Tailer išvyko iš šalies prieš dešimt metų ir, nors atrodė patenkinta, kai Izabela atvykdavo pas ją paviešėti, joms abiem šiek tiek palengvėjo, kai Izabela pradėjo gyventi savo gyvenimą.

      Bet jei ji buvo ištekėjusi, ar jos mama apie tai nežinotų? Ar nebūtų dalyvavusi vestuvėse?

      Izabela įdėmiai pažvelgė į griežtą, tačiau patrauklų šalia stovinčio vyro veidą. Jis neatrodė jai kaip niekas. Moteris papurtė galvą. Ne, jos tėvai nebūtų jai apie tai melavę. Tam nebuvo jokios priežasties!

      – Aš paskambinsiu savo tėvui, – tarė ji ieškodama jo telefono numerio. – Jis žinos visą tiesą.

      Adanas įsitempė, tarsi ji būtų pliaukštelėjusi jam per veidą.

      – Ar nori man pasakyti, kad tavo tėvas tikrai žino, jog esi čia?

      Izabela suraukė kaktą.

      – Aš juk jau tai sakiau, ar ne?

      Adanas nusikeikė arabiškai. Iš jo lūpų išskriejęs keiksmažodis buvo toks bjaurus, žiaurus ir nešvankus, kad Izabela net krūptelėjo. Valstijose gyveno jau ilgiau СКАЧАТЬ