Viskas arba nieko. Linda Howard

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ paskui švelniai pridūrė: – Nesu koks diletantas.

      – Žinau, pone Kenonai.

      – Tokiu atveju siūlyčiau jums aptarti šią mintį su savo viršininkais. – Jis dirstelėjo į laikrodį ant rankos. – O man reikia ruoštis kelionei.

      Robertas neabejojo, kad kreipęsis į vyresnybę Brentas nustebs ir nuliūs, išgirdęs įsakymą nesikišti ir leisti Robertui Kenonui savaip sutvarkyti iškilusius nesklandumus. Žinoma, jie suteiks bet kokią pagalbą ir atsiųs pastiprinimą, jei tik jam prireiks, bet agentas Brentas sužinos, jog paradui vadovauja Robertas.

      Likusią dienos dalį Robertas atšaukė darbus. Felisė užsakė lėktuvo bilietus, nenurodžiusi tikslios parvykimo datos, taip pat rezervavo viešbučio kambarį Hantsvilyje. Tą patį vakarą prieš išeidamas Robertas pažvelgė į laikrodį ant rankos ir surizikavo. Nors Niujorke aštunta valanda vakaro, Montanoje dar tik šešios, o ilgomis vasaros dienomis rančoje darbai užsitęsia daug ilgiau nei žiemą.

      Dideliam jo džiaugsmui po trečio signalo pasigirdo tingus sesers balsas ir lėtai tęsiami žodžiai:

      – Dankanų beprotnamis, Madelina klauso.

      Robertas sukrizeno. Ragelyje buvo girdėti dviejų jo mažųjų sūnėnų keliamas triukšmas.

      – Sunki diena, mieloji?

      – Robertai! – Sesuo maloniai nustebo, jos balsas sušilo. – Galima ir taip pasakyti. Gal norėtum pasikviesti sūnėnus ilgai viešnagei?

      – Ne, jei neišmokei jų pasiprašyti į tualetą. Šiaip ar taip, manęs nebus namie.

      – Kur šįkart iškeliauji?

      – Į Hantsvilį Alabamoje.

      Sesuo patylėjo.

      – Ten karšta.

      – Žinau.

      – Gali net suprakaituoti, – perspėjo jį Madelina. – Tik pagalvok, kaip nusiminsi.

      Roberto lūpos krustelėjo išgirdus smagią pašaipėlę sesers balse.

      – Teks surizikuoti.

      – Vadinasi, kažkas rimta. Bėdos?

      – Keletas staigių gedimų.

      – Būk atsargus.

      – Būtinai. Jei prireiks ten ilgiau užtrukti, paskambinsiu ir pranešiu savo telefono numerį.

      – Gerai. Myliu.

      – Ir aš tave myliu. – Baigęs pokalbį Robertas šyptelėjo. Kaip visada, Madelina nieko neklausinėjo, bet iškart pajuto, kokia rimta padėtis Alabamoje. Šešiais žodžiais sesuo jį palaimino, išreiškė paramą ir meilę. Nors ji buvo tik Roberto įseserė, juos siejo stipri meilė ir supratimas, tarsi jie būtų kraujo giminės.

      Paskui Robertas paskambino moteriai, su kuria pastaruoju metu gana reguliariai susitikinėjo, Valentinai Lorens. Jų santykiai buvo dar labai netvirti, Robertas nesitikėjo Valentiną laukiant, kol jis grįš, todėl lengviausia išeitis – aiškiai pasakyti jai, kad gali susitikinėti su kuo panorėjusi. Valentina turėjo didelį pasisekimą ir, deja, ilgai viena neužsibus, o Robertas nujautė Alabamoje praleisiąs kelias savaites.

      Valentina iš tų moterų, kurioms Robertas jautė didžiausią silpnybę: ji priminė grynakrauję lenktyninę kumelaitę – aukšta, liekna, mažomis krūtimis. Visada nepriekaištingai santūriai pasidažiusi, stilingai ir skoningai apsirengusi. Ji buvo išties miela, mėgo teatrą ir operą ne mažiau už Robertą. Jei ne šis keblumas, būtų buvusi nuostabi partnerė.

      Su ankstesne moterimi Robertas išsiskyrė prieš keletą mėnesių, tad sunkiai tvėrė savo kailyje. Gyvenimą su moterimi jis vertino labiau už vienatvę, nors buvo visai patenkintas ir savo paties draugija. Bendraudamas su moterimis Robertas patirdavo didžiulį malonumą – tiek dvasinį, tiek kūnišką; jam labiau prie širdies buvo nuolatiniai, ilgalaikiai santykiai. Roberto nedomino vienos nakties nuotykiai ir jis iš aukšto žvelgė į tuos, kuriems užtekdavo kvailumo į juos įsivelti. Jis nesimylėdavo su moterimi tol, kol ši jam neįsipareigodavo.

      Valentina mandagiai išklausė naujieną apie ilgai truksiančią Roberto kelionę, šiaip ar taip, jie nebuvo meilužiai ir neturėjo vienas kitam pretenzijų. Jis išgirdo Valentinos balse švelnų apgailestavimą, tačiau ji neprašė jo paskambinti sugrįžus.

      Sutvarkęs šį paskutinį reikalą Robertas kelias minutes sėdėjo suraukęs kaktą, leidęs sau susimąstyti apie santykius, taip ir nepasiekusius intymumo, ir pagalvoti, kiek užtruks, kol vėl ras laiko seksualiniam gyvenimui. Ilgo laukimo perspektyva jo nežavėjo.

      Roberto požiūris į seksą tikrai nebuvo atsainus. Jis visada griežtai kontroliavo savo liepsnojantį seksualumą: atsižvelgiant į vyro ir moters jėgų skirtumą, vyras, nesugebantis savęs kontroliuoti, gali sugyvulėti ir žiauriai pasielgti su moterimi – ši mintis Robertui kėlė šleikštulį. Jis sutramdydavo tiek savo seksualinį apetitą, tiek plieninę jėgą, pažabojęs juos ledine proto galia. Robertas niekada moters nespausdavo, nors visada duodavo aiškiai suprasti jaučiąs trauką, kad ji žinotų padėtį. Tačiau leisdavo savo damai diktuoti tempą, leisdavo santykiams rutuliotis iki intymumo jos nustatytu žingsniu. Robertas gerbė įgimtą moters atsargumą, neleidžiantį iškart apnuoginti švelnaus trapaus kūno prieš daug didesnį, stipresnį patiną. Lovoje Robertas su moterimis elgdavosi švelniai, niekur neskubėdavo ir jas sužadindavo. Šitaip tvardytis buvo visai nesunku: jis galėdavo valandų valandas glamonėti švelnią moters odą ir intriguojančius apvalumus. Ilgos glamonės padėdavo numalšinti savo alkį ir sužadinti partnerės.

      Niekas neprilygsta pirmam meilės aktui su nauja partnere, mąstė Robertas. Vėliau pojūčiai nebūna tokie aštrūs, alkis toks didžiulis. Jis visada rūpindavosi savo dama, priversdavo ją pasijusti ypatingą. Nešykštėdavo malonių smulkmenų, parodančių moteriai, kaip ji branginama: romantiškų vakarienių dviese žvakių šviesoje, šampano, prasmingų dovanų, damai skirdavo visą dėmesį. Kai galiausiai ateidavo laikas užsidaryti miegamajame, Robertas, pasitelkęs gabumus ir savitvardą, patenkindavo damą ne vieną kartą, prieš leisdamas išsilieti sau.

      Pagalvojęs, ko netenka dėl sunkumų Alabamoje, jis suirzo.

      Mintis išblaškė beldimas į duris. Pakėlęs akis pamatė galvą pro duris įkišusią Felisę.

      – Tau reikėjo eiti namo, – papriekaištavo Robertas. – Neprivalėjai likti.

      – Pasiuntinys atnešė jums šį laišką, – pasakė Felisė ir priėjusi padėjo laišką ant stalo. Ji nekreipė dėmesio į viršininko pastabą. Kad ir kiek ilgai užsibūdavo Robertas, ji retai išeidavo anksčiau už jį.

      – Eik namo, – ramiai pasakė Robertas. – Tai įsakymas. Rytoj tau paskambinsiu.

      – Gal man dar ką nors padaryti prieš išeinant? Išvirti šviežios kavos?

      – Ne, aš ir pats netrukus eisiu.

      – Tada geros kelionės. – Felisė nusišypsojo ir išėjo. Robertas girdėjo, kaip ji išoriniame kabinete susirenka daiktus ir viską užrakina СКАЧАТЬ