Geležies riteris. Julie Kagawa

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Na, kitą kartą pasistengsiu prisiminti. – Jis nusiviepė žiūrėdamas į mane, persikreipė ir paniuro. – Na, tai papasakokite man, Ašai, – toliau kalbėjo jis, – ar judu iš širdies pasikalbėjote su juo, prieš jam numirštant? Judu abu atrodote labai patenkinti naująja Geležies karaliene ir be galo trokštate būti su ja. Ar jis išdavė jums paslaptį, kaip tapti tokiais kaip jie?

      Šaltai žvelgiau į spygliuotąjį riterį. Jo pašaipi šypsena dar paplatėjo.

      – Neapsimeskite, kad nežinote, apie ką aš kalbu, Ašai. Mes visi girdėjome tą istoriją, tiesa, vyručiai? Galingasis Žiemos princas nyksta iš meilės savo prarastajai karalienei ir pasižada rasti būdą, kad galėtų būti su ja Geležies karalystėje. Kaip jausminga. – Prunkštelėjęs spygliuotasis riteris palinko arčiau ir laužo šviesa apšvietė jo apdegusį sužalotą veidą. Blausioje šviesoje atrodė, kad žiūriu į lavoną. – Gerai įsižiūrėkite, jūsų kilnybe, – sušnypštė jis apnuogindamas išpuvusius geltonus dantis. Į mane tvoskė toks dvokas, kad vos susilaikiau nežengęs atgal. – Įdėmiai apsidairykite, įsižiūrėkite į mus visus. Štai kas nutinka mūsiškiams Geležies karalystėje. Manėme, jog galėsime būti tokie kaip jie. Tikėjomės rasti būdą susigyventi su geležimi ir neišnykti tada, kai žmonės liausis mumis tikėję. O dabar pažvelkite į mus. – Negyvas subjaurotas jo veidas pašaipiai persikreipė. – Esame monstrai, visai tokie, kaip jie. Geležies fėjūnai Niekadaniekada karalystę ėda it rūdys, jie tarsi maras, ir kol būsime čia, pasistengsime nugalabyti jų tiek, kiek pajėgsime. Taip pat jų karalienę ir visus, prijaučiančius Geležies karalystei. Jeigu mums pavyks sukelti dar vieną karą su geležies fėjūnais ir jų karalystė bus amžiams sunaikinta, visos mūsų kančios atsipirks.

      Prisimerkiau ir įsivaizdavau naują karą su geležies fėjūnais, dar vieną žudynių, kraujo ir mirties laikotarpį, kurio įvykių sūkuryje įkalinta Megana.

      – Baisiai klysti, jei manai, kad leisiu, jog tai nutiktų.

      Spygliuotasis riteris papurtė galvą, žengė žingsnį atatupstas ir išsitraukė kardą.

      – Verčiau jau būtumėte prisidėjęs prie mūsų, Ašai, – pareiškė jis apgailestaudamas, o kiti riteriai sujudę iškėlė ginklus aukštyn. – Galėjote prasibrauti į sosto menę ir ašmenimis perverti Geležies karalienei širdį. Turėjote įveikti savo silpnumą, Žiemos princas taip ir būtų padaręs. Bet jūs įsimylėjote ją, tiesa? Ir dabar esate pralaimėjęs kovą prieš Geležies karalystę, visai kaip ir mes. – Jis įdėmiai nužvelgė mane. – Galų gale, ne tokie jau mes ir skirtingi.

      Pakas labai garsiai atsiduso.

      – Tai ką, vaikinai, ketinate mus užkalbėti negyvai? – pasiteiravo ir spygliuotasis riteris dėbtelėjo į jį. – Ar pagaliau stosime į kovą?

      Vadas pamojavo ginklu ir juodi dantyti ašmenys sužvilgo liepsnų apšviesti. Tą patį padarė ir kiti jį supantys spygliuotieji riteriai.

      – Iš mūsų pasigailėjimo nesitikėkite, jūsų didenybe, – perspėjo jis, kai būrys ėmė artintis. – Jūs jau nebesate mūsų princas, o mes nebepriklausome Žiemos rūmams. Viskas, kuo tikėjome, pražuvo.

      Piktai šyptelėjęs Pakas pasisuko taip, kad mudu sustojome atgręžę nugaras vienas kitam prieš besiartinančius riterius. Iškėliau kardą ir, traukdamas į save ore tvyrančius kerus, leidau ledinei Žiemos jėgai mane užvaldyti. Nusišypsojau.

      – Pasigailėjimo reikia silpniesiems, – atrėžiau spygliuotiesiems riteriams, matydamas juos tokius, kokie iš tiesų ir buvo: bjaurastis, kurią reikėjo sunaikinti. – Aš jums parodysiu, kad manyje dar gyvas Žiemos rūmų princas.

      Spygliuotieji riteriai iš visų pusių puolė mus, šaukdami baisius kovos šūkius. Atrėmęs vieną smūgį, smogiau atsikirsdamas kitam, tada atšokau stengdamasis išvengti trečio. Man už nugaros Pakas subliuvo neslėpdamas piktdžiugos, jo durklo žvangėjimas skambėjo man ausyse, jam atmušinėjant priešininkus. Jie nesitraukė nuo jo, kovėsi niršiai ir negailestingai. Elitiniai Rovano kariai buvo gerai ištreniruoti ir pavojingi, bet aš labai daug metų gyvenau Žiemos rūmuose, mačiau jų jėgą ir silpnybes, žinojau didžiausius trūkumus.

      Spygliuotieji riteriai buvo sunkiai įveikiami būryje, grupinę taktiką, panašiai kaip gauja vilkų, jie naudojo stengdamiesi įbauginti ir pulti. Tačiau tai ir didžiausia jų silpnybė. Atkirsk po vieną ir jie pakriks. Atakuojamas spygliuotųjų riterių trijulės atšokau atgal ir pasiuntęs jų pusėn aštrių ledo šukių krušą mirtinai pakirtau du iš jų. Akimirką tuodu dar krūpčiojo, trečiasis tuo metu šoko į priekį pasitikdamas mano kardą ir šis perrėžė jam gerklę. Karys susmuko, juodi šarvai pabiro į šalis, o jo mirties vietoje iš žemės ėmė kaltis juodosios gervuogės. Kaip ir visus fėjūnus, mirtis grąžino jį į Niekadaniekada, jo tiesiog nebeliko.

      – Pasilenk, ledo berniuk! – už manęs suriko Pakas, aš paklusau ir pajutau, kaip virš galvos prašvilpė spygliuotojo riterio kardo ašmenys. Atsisukęs persmeigiau kariui krūtinę, o Pakas suvarė durklą į dar vieną, puolantį mane iš už nugaros. Akmenis apraizgė nauji juodųjų gervuogių ūgliai.

      Dabar liko vos trys spygliuotieji riteriai. Mudu su Paku tebestovėjome suglaudę nugaras, saugodami kiekvienas savo pusę, ir judėjome taip sutartinai, lyg būtume suaugę.

      – Žinai ką, – tarė Pakas šiek tiek šnopuodamas, – man tai primena laikus, kai vaikščiodami po požemius buvome užklydę į Duergaro miestą. Pameni, ledo berniuk?

      Išsisukęs nuo smūgio į šonkaulius atsilyginau priešininkui trenkdamas per galvą ir priverčiau jį atšokti per žingsnį.

      – Užsičiaupk ir kaukis toliau, Šaunusis Robinai.

      – Aha, atrodo, ir anąkart man taip sakei.

      Atrėmęs dūrį staigiai šokau pirmyn ir ašmenimis perrėžiau riteriui gerklę, tuo pat metu Pakas pripuolė prie priešininko ir susmeigė peilį jam tarp šonkaulių. Abu kariai subyrėjo į gabalus, o žuvusiųjų ginklai žvangėdami atsitrenkė į akmenis. Paskutinis gyvas likęs spygliuotasis riteris, vadas, kuris šaipėsi iš manęs prieš mūšį, pasileido bėgti.

      Iškėliau ranką ir burtams sukantis aplink mane paleidau tris ledinius durklus tolstančiam riteriui į nugarą. Jie susmigo dusliai dunkstelėję, spygliuotasis riteris žiopčiodamas griuvo į priekį. Kritęs ant kelių jis pakėlė galvą, o kai apėjęs aplinkui pažvelgiau jam į veidą, vaiskiai mėlynos jo akys buvo kupinos skausmo ir neapykantos.

      – Tikriausiai aš klydau, – sušvokštė jis, o subjaurotą burną paskutinį kartą perkreipė įžūlus šypsnys. – Jūs iki kaulų smegenų vis dar esate Žiemos princas. – Vadas nusijuokė, tačiau juokas labiau priminė kosulį užspringus. – Na, tai ko dar laukiate, jūsų didenybe? Užbaikite, ką esate pradėjęs.

      – Juk žinai, kad tavęs nepasigailėsiu. – Leidau Žiemos rūmų tuštumai mane užvaldyti, užšaldyti visus jausmus, numarinti bet kokią mintį apie malonę ar pasigailėjimą. – Tu bandei nužudyti Meganą, jeigu tave paliksiu gyvą, ir toliau stengsiesi pakenkti jos karalystei. Negaliu to leisti. Nebent čia, šioje vietoje, man prisieksi, kad išsižadi ketinimų nuskriausti Geležies karalienę, jos pavaldinius ir karalystę. Duok žodį ir aš dovanosiu tau gyvybę.

      Akimirką СКАЧАТЬ