Salsa, šokoladas ir karšti bučiniai. Heidi Rice

Чтение книги онлайн.

      – Tikrai?

      – Žinoma, taip, gal aš ir koketė, tačiau prieš susitikdama su vaikinu, visuomet paklausiu jo vardo, – gudriai atsakė ji.

      Ela palietė pirštais lūpas.

      – Oi.

      – Ką reiškia oi? – griežtai paklausė Rubė. Jai nepatiko kaltė, pasirodžiusi Elos veide.

      – Maniau, kad susitikinėji su juo. Jo balsas buvo kupinas pasitikėjimo ir… Na, jo balsas nuostabus. Kultūringas, bet neperdėtai, ir toks žemas bei ryžtingas. Jis sakė, jog privalo su tavimi susitikti. Skubiai. Todėl pasakiau, kad baigiame puse šešių…

      – Pasakei jam virtuvės adresą? – Šįkart susiraukė Rubė. Ji laikėsi Elai puikiai žinomos taisyklės: neišduoti atsitiktiniams vaikinams savo darbo vietos, nes tai viską tik apsunkintų. – Ak, Ela, pasakyk, kad juokauji.

      Tačiau svarbiausia – kas tas vyrukas? Jis tikrai ne pirmas, kuris mėgina gauti informacijos apie ją per Elą. Bet iki šiol to niekam nepavyko. Ela paprastai elgdavosi kaip rotveileris saugodama Rubės privatumą, nes žinojo, kaip tvirtai Rubė nusprendė atsispirti traukai, ypač po bjauraus išsiskyrimo su Džoniu.

      Tai kaip Keilamui Vestmorui, kad ir kas jis būtų, pavyko taip lengvai išvilioti iš Elos informaciją?

      Mintyse iškilo pono Nuostabiojo vaizdas. Vyro, kurio Rubė nesugebėjo išmesti iš galvos visą popietę. Kad ir kaip stengėsi.

      – Ką būtent tau sakė tas Keilamas Vestmoras? Savo seksualiuoju balsu, – paklausė Rubė, nors ir pati daugmaž nutuokė. Tai turėjo būti jis. Kas daugiau iš jos pažįstamų būtų toks arogantiškas ir savimi pasitikintis, kad paskambintų ir lyg niekur nieko išviliotų jį dominančią informaciją iš jos geriausios draugės nė akimi nemirktelėjęs?

      – Tik tai, kad jam reikia su tavimi susitikti, – atsargiai pratarė Ela. – Tiesą sakant, jis tiesiog reikalavo susitikti su tavimi, – pridūrė, lyg tik dabar būtų tai sugalvojusi. – Ir, jei atvirai, nė nepagalvojau, jog galėčiau jam atsakyti. Jis buvo toks pasitikintis savimi.

      Žinoma, kad buvo.

      Rubė tylomis nusikeikė.

      Na, dabar ji bent žino jo vardą – Keilamas Vestmoras. Skamba kaip dvylikto amžiaus škotų karvedžio. O tai jam puikiai tiko. Įsakmus, nesileidžiantis į kompromisus ir įžūliai vyriškas – pasirengęs pagriebti ir nusinešti bet kurią moterį, kuria susižavi, nesvarbu, nori ji to ar ne.

      Mintyse iškilus svajingam, romantiškam ir visiškai nerealiam vaizdiniui Rubę akimirksniu nupurtė karščio bangos. Keilamas Vestmoras nė iš tolo nebuvo panašus į tobulą vyrą. Jo įžūlus elgesys turėtų erzinti ją. Tai kodėl širdis iš laimės straksėjo krūtinėje, džiūgaudama, kad vėl jį pamatys?

      Skardus durų skambučio garsas privertė abi krūptelėti.

      Rubė žvilgtelėjo į laikrodį. Lygiai pusė šešių.

      – Tai jis, – sumurmėjo ji. Kaip ir tikėjosi, juokingai punktualus. O tai dar viena puiki priežastis nemėgti to vyro. Rubei niekaip nepavykdavo būti punktualiai, – kaip įrodė šios popietės fiasko su Gregoriu Maliniu, – todėl kitų žmonių punktualumas ją siaubingai suerzindavo.

      – Pasakyti, kad tavęs nėra? – sušnibždėjo Ela, lyg nekviestas svečias galėtų išgirsti jas per sienas.

      Rubė apsvarstė pasiūlymą. Vieną sekundę.

      – Ne. Jis tikriausiai jau pastebėjo mano automobilį. – O jeigu ir nepastebėjo, Rubė buvo įsitikinusi, jog Keilamas Vestmoras viską suprastų. Ela buvo tokia atvira ir paprasta, didelėmis stirnos akimis, kad tiesiog nemokėjo meluoti; be to, Keilamas Vestmoras tikrai nebuvo iš tų, kurie priimtų neigiamą atsakymą.

      – Nesijaudink, – tarė Rubė išeidama iš virtuvės. – Susitvarkysiu, – mestelėjo per petį traukdama pro prieangį link durų.

      Na, gerai, galbūt jos potraukis jam šiek tiek stebino… ir kėlė nerimą. Bet Rubė nė neabejojo, kad su Keilamu Vestmoru puikiai susitvarkys.

      Gal jo vardas ir buvo kaip vyriško dominuojančio dvylikto amžiaus škotų karžygio, bet ir ji nebuvo verkšlenanti skaistuolė.

      Tačiau kai per stiklines duris ji apžvelgė aukštą Vestmoro siluetą, susierzinimas ėmė pintis su vis augančiu susijaudinimu. Ji giliai įkvėpė ir pasuko rankeną būdama tikra, kad joks vyras neišvers iš koto Rubės Delisantro…

      Nebent ji pati to norės.

      Trečias skyrius

      – Manyčiau, esate ponas Vestmoras, – ištarė Rubė nužvelgdama plačius pečius – jų plotį dar labiau pabrėžė liemenį aptempiantis tamsiai mėlynas švarkas.

      Ji nurijo seiles, kai jis pasisukęs įsmeigė primerktas smaragdų žalumo akis jai į veidą.

      Velnias.

      Rubei vertėjo apsiauti batus. Be dešimties papildomų centimetrų jos akys rėmėsi jam į krūtinę, kuri net po baltais marškiniais ir ryškiai mėlynu kaklaraiščiu, o ne bicepsus aptempiančiais marškinėliais, atrodė neįtikėtinai įspūdingai. Rubė vėl pakėlė žvilgsnį jam į veidą ir spėjo pamatyti, kaip jo lūpas išlenkia visažinio šypsena.

      Keilamas kyštelėjo ranką į kostiumo kelnių kišenę, o jo skruostuose – dabar švariai nuskustuose, bet ne mažiau žaviuose, – pasirodė nuginkluojančios duobutės.

      – O jūs, manyčiau, Panelė Delisantro, – sumurmėjo jis ir nuo žemo jo balso tono Rubės pulsas ėmė šokčioti.

      Staiga jos plaučiuose neliko oro.