Galingieji Vulfai. Ryžtingasis Rafaelis. Jannette Kenny

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ anksčiau buvo persmelkęs ir jį, kuris vis dar teberuseno giliai jo paslėpsniuose.

      – Atrodo ganėtinai sudėtingas, – pasakė Leila. – Turėsi parodyti, kaip naudotis.

      – Tam turėsime užtektinai laiko vėliau.

      Kai numalšins geismą. Kai vėl grįš savitvarda, ir galės paprasčiausiai džiaugtis vienas kito draugija.

      Rafaelis nuėjo prie padėklo, kuris jau anksčiau buvo pristatytas į jų apartamentus, ir įsipylė šaltos kavos su ledukais bei cachaça1 likeriu.

      – Gal norėtum ko nors atsigerti?

      – Vandens su citrina, – atsakė Leila. – Oro uoste gėriau apelsinų sulčių.

      Jos žodžiai nuskambėjo kone kaip atsiprašymas, ir Rafaelis susiraukė. Ji retai kada gerdavo ką nors kita, išskyrus mineralinį vandenį be kalorijų. Būtų galėjęs ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų matė ją valgančią sočią vakarienę ir tikrai nė karto– persivalgančią.

      Tačiau jis ir pats buvo nuosaikus. Nes nenorėjo sekti savo alkoholiko tėvo pėdomis.

      Kai Rafaelis atsisuko paduoti Lelai gėrimo, spėjo pamatyti, kad ji nuėjo į miegamąjį. Svetainėje tyliai nuaidėjo uždaromų durų bilstelėjimas.

      Paskui jis išgirdo, kad Leila garsiai vemia. Jeigu Leilos vietoje būtų buvęs kas nors kitas, Rafaelis būtų pamanęs, kad žmogus paprasčiausiai negaluoja.

      Tačiau Leilos praeitis davė pagrindo nerimauti.

      Paėmęs lagaminus Rafaelis patraukė į miegamąjį svarstydamas, ar tik jai nebus prasidėję bulimijos priepuoliai.

      Išgirdęs nuleidžiamo vandens garsą, jis skubiai nužingsniavo į vonios kambarį. Leila stovėjo priešais kriauklę ir skalavosi burną, jos veidas atrodė netgi dar baltesnis nei anksčiau.

      – Leila, kas yra?

      Ji papurtė galvą, akys atrodė tarsi stiklinės.

      – Sergu. Kažkoks vis nepraeinantis žarnyno negalavimas.

      – Ar buvau pas gydytoją?

      – Taip, pas tą, kuris atsakingas už filmavimo komandos sveikatą, bet jis manęs neperspėjo, kad jeigu infekcija – virusinė, vaistai nepadės, – atsakė ji. – Pasveiksiu.

      Rafaelis nepatikliai ir kritiškai ją nužvelgė. Per visus tuos atskirai praleistus mėnesius ji sulyso. Tapo nervinga. Uždara. Tarsi kažką nuo jo slėptų.

      – Gal mėginai kuo greičiau numesti svorio?

      Leila skubiai atsisuko į vyrą.

      – Ne! Nebesu bulimijos ar anoreksijos auka. Man tiesiog kažkas negerai su žarnynu. Bet jeigu manai, kad meluoju, gali eiti ir pasiteirauti mano agento arba gydytojo!

      Inferno! Jis tikrai nesitikėjo, kad ji taip piktai sureaguos; kita vertus, savo abejojimu, matyt, bus to vertas.

      – Atleisk, kad taip pagalvojau, – atsiprašė Rafaelis ir ištiesė į Leilą ranką, bet žmona nusisuko ir išėjo iš vonios kambario. O jis, jausdamasis kaip kvailys, liko stovėti vienas.

      – Leila, man neramu.

      Ji sustojo kaip įbesta, pečiai nusviro.

      – Žinau. – Ji nekantriai perbraukė sau per plaukus. – Man taip pat dėl tavęs neramu, bet šiais metais…

      Ji sumosavo ranka, ir šį kartą Rafaelis ją nutvėrė. Paskui prisitraukė Leilą sau prie krūtinės, ir nudžiugo, kad ji nesipriešina.

      – Nuo šiol viskas bus kitaip, – pasakė jis, ir Leila jam atsakė netvirtu galvos linktelėjimu.

      Pastarieji metai tikrai buvo sunkūs. Trumpas jųdviejų savaitgalis Aruboje buvo įspraustas tarp paskutinės Leilos fotosesijos ir jo kelionės į Los Andželą konsultuoti filmo statytojų. Kai jie tąkart išsiskyrė, jis kaip niekada piktinosi žmonos karjera, kad ši ją nuo jo atskyrė. Leilos statusas buvo pranašesnis už jų santuoką. Už jų planus sukurti šeimą.

      Mažai trūko, kad tada būtų pareikalavęs padaryti pertrauką. Ir su tokia pat aistra, su kuria atliko savo darbą, pasinerti į žmonos pareigas.

      Jį sulaikė tik suvokimas, kad kaip tik taip būtų pasielgęs jo tironas tėvas.

      Rafaelio ir Leilos santuoka buvo saugi. Jie mylėjo vienas kitą. Juodu tiesiog buvo pernelyg apleidę savo asmeninį gyvenimą.

      Bet daugiau šitai nesitęs.

      Netrukus jis pasės joje sėklą. Jų santuoka vėl grįš į vėžes. Iš jų meilės gims kūdikis.

      – Gal galiu paklausti, kas sukėlė tokią arogantišką šypseną? – paklausė Leila.

      Rafaelis lėtai nužvelgė jos veidą, krūtis, klubus, paskui vėl įsistebeilijo į išraiškingas žmonos akis.

      – Mąsčiau, kaip gražiai atrodytum nėščia.

      Antras skyrius

      Mintis apie nėštumą perliejo Leilą tarsi šaltas dušas. Dar kartą tam ryžtis ji neketino– bent jau ne taip drąsiai.

      Kaip ir Rafaelis, ji ilgėjosi šeimos. Troško kūdikio, kuriam galėtų dovanoti savo meilę, kurį galėtų glausti sau prie krūtinės. Norėjo iš meilės gimusio savo ir Rafaelio vaiko.

      Tačiau pirmas bandymas baigėsi nesėkmingai.

      Praėjusiais metais ji jau buvo pastojusi. Bet rugsėjį, dvyliktą nėštumo savaitę, įvyko nelaimė.

      Kūdikis mirė. Leila smarkiai nukraujavo. Neteko svorio. Jai iš skausmo plyšo širdis.

      O gydytojo perspėjimas dėl tolesnių nėštumų draskyte draskė sielą. Nors ji jau buvo pasveikusi, dėl anoreksijos ir jos padarytos žalos kūnui tikimybė, kad vėl persileis, visada bus didelė.

      Išgyventi dar vienos kūdikio netekties Leila negalėjo. Kad ir kaip norėjo padovanoti Rafaeliui taip geidžiamą šeimą, bijojo net mėginti. Jos rankos ir širdis tebesiilgėjo prarasto vaiko. Mylimo vyro kūdikio.

      Baimė patirti dar vieną persileidimą ją kaustė paralyžiuojančiu siaubu. Ypač po to, kai jos draugė manekenė, kuri ankstyvajame karjeros laikotarpyje taip pat buvo nukentėjusi nuo anoreksijos, mirė gimdydama. O ta moterimi Leila be galo žavėjosi.

      Kai nėštumo metu kūnas pradėjo keistis, jos draugė vėl grįžo prie žalingų įpročių. Leila stebėjo, kaip mergina kiek įmanydama stengėsi su savimi kovoti, bet galiausiai pasidavė ligai, nusinešusiai ir jos, ir kūdikio gyvybę.

      Tada ir prasidėjo Leilos košmarai. Ji niekaip negalėjo pamiršti artimo žmogaus patirtos tragedijos. Prarado tikėjimą, kad už savo ligą bus stipresnė.

      Galiausiai vidinė sumaištis virto tikru pragaru: СКАЧАТЬ