Dvigubas žaidimas. Andrėja

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ kodėl ji tokia atvira. Netrukus paaiškėjo – taip ji elgėsi iš keršto, norėdama pakenkti agentūros direktorei. Mergina tvirtino, kad Žydroji paukštė aptarnauja vyrus tik iš aukščiausių valdžios ir verslo, netgi šešėlinio, sluoksnių, kitaip sakant, tuos, kurie prie pinigo. Priežastis paprasta – vienos nakties įkainis dažnai siekia keturženklį skaičių. Agentūroje dirba išsilavinusios, nepriekaištingos reputacijos, nė karto nepakliuvusios teisėsaugai į rankas ir turinčios gerai apmokamą darbą merginos.

      Linas niekaip negalėjo suvokti, kam merginai, turinčiai aukštąjį išsilavinimą ir gerą darbą, tuo užsiimti. Tikriausiai agentūra savo darbuotojoms moka tokį atlygį, kad merginos neatsispiria.

      – Kodėl gi tu ne aukščiausiuose sluoksniuose, o kazino? – pasidomėjo Linas. – Beje, kuo tu vardu?

      – Vilma.

      Ji buvo visai jaunutė, gal aštuoniolikos ar devyniolikos metų. Sėdėjo prieš Liną nepasidažiusi, truputį sutrikusi ir atrodė dar jaunesnė. Panaši į paauglę. Staiga jis prisiminė prie prekybos centro sutiktą mergaitę, kuri sakė skaičiavusi žvaigždes. Ji buvo panašaus amžiaus kaip ir prieš jį sėdinti buvusi prostitutė, smulkutė, vaikiško veido ir patikliai žvelgiančiomis didelėmis akimis. Linas krestelėjo galvą vydamas prisiminimus ir įsiklausė į Vilmos pasakojimą.

      – Aš nepraėjau atrankos. – Jos balse skambėjo apmaudas su aiškiai juntama pagieža. – Direktorės reikalavimai labai griežti. Aš jai pasirodžiau per prasta. Po kelių vakarų ji mane atleido.

      – Ak, tos moterys, – tyliai tarė Linas, gal tūkstantąjį kartą skaitydamas nakties įvykių protokolą. – Kas jus supaisys. Bet kaip man rasti siūlo galą, galintį nuvesti prie Žydrosios paukštės buveinės? Ir kaip susekti paslaptingosios Monos pėdsakus?

      – Moną retsykiais matau kazino. Žinoma, jos vakaro maršrutas priklauso nuo to, koks klientas papuola ir ko jis pageidauja.

      – Kaip mums su ja susisiekti? O dar geriau būtų, jei pasakytum, kaip surasti tą agentūrą.

      Ji gūžtelėjo pečiais.

      – Į darbą mane iškviesdavo telefonu. Paskambindavo ir pranešdavo, kada turiu laukti pasiruošusi, kaip apsirengusi. Apie klientą sužinodavau tik nuvykusi į nurodytą vietą. Neturėjau tiesioginio ryšio su agentūra. Kai būdavau reikalinga, jie su manimi susisiekdavo. Kiek spėjau sužinoti, taip jie elgiasi su visomis merginomis be išimties.

      – Bet juk esi buvusi agentūroje? – toliau kamantinėjo Linas. – Gali pasakyti, kurioje ji vietoje? Vilma, man reikia adreso.

      Jos veide atsirado blanki šypsena.

      – Su direktore buvau susitikusi du kartus, bet ne agentūroje. Ir ne toje pačioje vietoje. Kažkokiuose butuose. Adreso nežinau, manęs paimti ji abu kartus atsiuntė automobilį su vairuotoju. Po pokalbio parvežė namo. Pirmą kartą važiavau į Žvėryną, antrą – į Antakalnį.

      Linas kruopščiai tikrino Vilmos nurodytus telefono numerius, kuriais bent kartą buvo su ja susisiekta. Jų buvo penki, tačiau dabar jau visi neveikiantys. Jis išsiaiškino, kad kiekvieną kartą buvo naudojama nauja SIM kortelė. Reikėjo pripažinti: tokią prabangą ne kiekvienas verslininkas gali sau leisti. Ko gero, ką nors aptikti bus labai sunku.

      Nusikaltimą gaubė tiršta migla. Pavieniai faktai, įkalčių stoka ir tik kelios nuotraukos, padarytos iš to, ką nufilmavo apsaugos kameros.

      – Aš nieko konkretaus negaliu pažadėti, bet pamėginsiu jums padėti. Pažįstu vieną žmogų, kuris vis dar dirba agentūroje. Jei ką sužinosiu, pranešiu, – pasisiūlė Vilma nedrąsiai šypsodamasi. – O jei pamatysiu Moną mūsų kazino, paskambinsiu.

      Savo naująją informatorę Linas išlydėjo gana skeptiškai nusiteikęs. Pagal jos apibūdinimą buvo sukurtas Monos fotorobotas.

      – Kaip manai, ar ji paskambins? – paklausė jis žiūrėdamas į Tomą.

      – Nežinau. Galbūt.

      8

      Skambučio ilgai laukti nereikėjo, Liną tai pradžiugino.

      – Gedimino prospekte atidaromas naujas naktinis klubas, – greitakalbe atraportavo Vilma. – Iš vieno mūsų kliento girdėjau, kad dalyvaus ir Žydrosios paukštės merginos. – Ji padėjo ragelį.

      – Puiku. – Linas pakilo iš už stalo ir pasitrynė delnus. – Šį vakarą praleisime naktiniame klube.

      Jis nuskubėjo pas viršininką leidimo surengti reidą. Tačiau sužinojęs, kur ketinama apsilankyti, šis suraukė antakius ir papurtė galvą.

      – Ne, – griežtai tarė. – Tai netinkama vieta reidui. Naktinio klubo atidarymas pritrauks daug žurnalistų. Dar nežinome, ar informatorius patikimas. Juk tai pirma jo pateikta informacija. Jei pastebėsite mus dominančią merginą, pabandykite prie jos prisigretinti. Ir kuo daugiau apie ją sužinokite. Pakalbinkite. Į klubą eikite vienas, pareigūne. Netoliese tegul sukiojasi keli automobiliai su mūsų vyrais, jei kartais prireiktų pagalbos. Viskas turi vykti tyliai ir profesionaliai.

      9

      Linas tris valandas slankiojo tarp žmonių ir dairėsi. Vyko naujo naktinio klubo Paparazzi atidarymas, kuriame, pasak Vilmos, turėjo dalyvauti ir jo ieškoma mergina. Nuo prožektorių šviesų skaudėjo akis, veidai aplinkui darėsi panašūs vienas į kitą. Deja, to vienintelio, dėl kurio jis šiandien čia ir yra, nebuvo matyti. Linas jau gailėjosi, kad paklausė viršininko ir atėjo vienas. Dar bent viena pora akių labai praverstų.

      Apėjęs salę gal jau dvidešimtą kartą Linas grįžo prie baro ir radęs laisvą kėdę atsisėdo. Prieš jį akimirksniu išdygo barmenas – aukštas labai stambus vyras. Klubo uniforma ant jo įspūdingų gabaritų kūno atrodė kažkaip komiškai.

      Gaila, kad esu darbe ir negaliu pasimėgauti taure vyno ar gero konjako, – pagalvojo Linas, imdamas prieš jį padėtą jau ketvirtą stiklinę mineralinio vandens. Salėje buvo labai karšta. Ech, kad dabar taip bokalą šalto alaus... Ir pakėlęs akis į televizorių virš baro pamatė reklamuojamą savo svajonę – aukštą aprasojusią taurę, sklidiną gelsvo gėrimo su puta. Linui pasirodė, kad burnoje jaučia alaus skonį, jis užsimerkė ir garsiai nurijo seiles. Tada nusirišęs kaklaraištį įsigrūdo į švarko kišenę, atsisegė viršutinę baltinių sagą.

      Viskas, išgeriu mineralinį ir einu iš čia. Matyt, šiandien jau nieko nebesulauksiu. Greičiausiai Vilma ką nors supainiojo. Keldamas taurę prie lūpų jis žvilgtelėjo į barmeną ir jo ranka sustingo ore. Barmenas, net prasižiojęs iš susižavėjimo, spoksojo jam virš galvos.

      – Mona, brangioji, ko norėtum išgerti? – angliškai prabilo vyriškas balsas.

      Linas skubiai grįžtelėjo. Tai buvo maždaug keturiasdešimt metų dailus šviesiaplaukis brangiu šviesiu kostiumu. Ant rankos blykstelėjęs auksinis laikrodis nebuvo panašus į klastotę.

      – Taurę baltojo vyno, – nuskambėjo atsakymas taisyklinga anglų kalba.

      Išgirdęs už nugaros žemą aksominį balsą, kurio nenustelbė net vakaro svečių СКАЧАТЬ