Galimybė sugrįžti. Rachel Bailey

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ už ką, – pasakė ji belsdamasi į viršininko kabineto duris ir baigė pokalbį.

***

      Po kelių valandų pro atvykimo vartus tempdama rankinį bagažą ant ratukų ji pastebėjo Metjų Kinkeidą. Daugiau nei šešių pėdų ūgio vyro, vilkinčio tamsiai mėlynu kostiumu trumpai kirptais tamsiais plaukais sunku nepastebėti. Ji aiškiai prisiminė susitikimą su juo ir Greise prieš pasirašant surogatinės motinystės sutartį – dabar jai kaip ir anuomet užgniaužė kvapą.

      Tačiau tokią reakciją ji atmetė – tai niekaip nesusiję su čia atvedusiu reikalu.

      Jo sūnumi.

      Jai priartėjus Metjus ją pastebėjo ir pasisveikindamas linktelėjo, tada paėmė lagaminą.

      – Dėkoju, kad taip greitai atvykai.

      – Džiaugiuosi galėdama padėti, – nuoširdžiai ištarė ji.

      Iki automobilio ėjo tylėdami – jai kilo tiek daug klausimų, kad nežinojo, nuo ko pradėti, o Metjus, regis, buvo pasiklydęs savame pasaulyje. Laukdamasi ji daugiau bendravo su jo žmona – Greisė labai džiaugėsi kūdikiu, todėl su ja buvo lengva kalbėtis. Galbūt visus klausimus geriausia palikti Greisei.

      Ji pažvelgė į žydrą Čarlstono dangų. Praėjo beveik treji metai nuo tada, kai išvažiavo. Ji nusprendė gyventi Džordžijoje, bet gimė ir augo Čarlstone – šį miestą visada laikys namais.

      Kai juodu susėdo į automobilį ir prisisegė saugos diržais, ji pasiteiravo:

      – Ar dabar su juo Greisė?

      Jo kūnu, regis, nubėgo šiurpas, paskui tik krūtinė kilo ir leidosi jam pro akinius nuo saulės žvelgiant į kitus automobilius aikštelėje. Prabilęs jis neatsisuko.

      – Dabar su juo mano mama. Rytą jį prižiūrėjo mano seserys, bet per pietus jas pakeitė mama, – jo skruoste trūkčiojo raumuo – Metjus buvo toks įsitempęs, kad ji išsigando jį subyrėsiant į gabalėlius. Paskui jis pridūrė: – Greisė prieš metus mirė.

      Ji nevalingai pakėlė ranką ir užsidengė burną, kad užtildytų beištrūkstantį aiktelėjimą.

      – Nuo ko? – paklausė ji pro pirštus ir pasigailėjo. Vyrui netekus žmonos, o mažam berniukui mamos priežastis nėra svarbi.

      – Žuvo sudužus nedideliam lėktuvui, – jis vis dar nepažvelgė į ją ir neužvedė automobilio, tik nejudėdamas sėdėjo šešėliuotame salone.

      – Ak, Metjau, apgailestauju, – juos ji laikė tobula pora, vyru ir žmona, kuriems visas pasaulis po kojomis – gražūs, turtingi, lankomi sėkmės, įsimylėję. Rodėsi, kad taip negailestingai juos išskyrus buvo nusižengta gamtos dėsniams.

      – Neapgailestauk. Juk ne tu kalta, – jo žodžiuose kažkas slypėjo – aišku, kad dėl žmonos mirties jis kažką kaltina. Klausimas jau sukosi ant liežuvio galo, bet ji neturėjo teisės toliau kalbėti tema, kuri jam kelia gniuždantį skausmą. Nors išnešiojo šio vyro vaiką, ji tebėra nepažįstamoji. Nepažįstamoji, kuriai nedera pamiršti ribų ir leistis apimamai netikro intymumo pojūčio vien todėl, kad juos sieja vienas dalykas. Gedėdamas žmonos Metjus Kinkeidas nusipelno privatumo.

      Mintimis grįžusi atgal Siuzana atsitiesė minkštoje keleivio sėdynėje ir užsiminė apie svarbiausią dalyką.

      – Papasakok, kas Flinui.

      Neramūs jo pirštai ritmingai bilsnojo į vairą.

      – Jis užsikrėtė parvovirusu.

      – Maniau… – pasijutusi kvailai ji nutilo.

      Jis pakreipė galvą ir pažvelgė į ją.

      – Kad juo užsikrečia tik šunys? – jis nelinksmai šyptelėjo. – Ir aš taip maniau. Pasirodo, jų yra įvairių tipų ir Flinas užsikrėtė kitokia atmaina. Nuo jos vaikams gali išberti skruostus. Jam taip ir buvo – skruostai paraudo, vargšelis atrodė lyg antausį gavęs. Išskyrus tai, visa kita priminė lengvo gripo požymius. Nieko neįprasto.

      – Bet?.. – jam nutilus paklausė ji.

      Jis nykščiu patrynė kaktoje įsirėžusias raukšles.

      – Bet jis iki galo nepasveiko. Buvo mieguistas, pavargęs, kaip nesavas. Kai nuvežiau pas gydytoją, atliko kelis tyrimus ir aptiko, kad jo baltųjų kraujo kūnelių kiekis sumažėjęs. Ne kritiškai, bet tyrimą pakartojus paaiškėjo, kad jų dar sumažėjo. Lygis vis krito. Gydytojai sakė tikėjęsi, kad sutrikimas trumpalaikis. Kad kaulų čiulpai vėl pradės juos gaminti, – jis susiraukė. – Bet nepradėjo.

      – Ar jie išbandė kitus gydymo būdus? – paklausė ji, nors numanė, jog priešingu atveju nebūtų svarstoma apie tokį drastišką sprendimą.

      Metjus linktelėjo.

      – Kol kas jie nesuveikė. Gydytojai pasiūlė patikrinti šeimos narius – ar nėra tinkamo donoro. Tokiais atvejais didžiausia tikimybė, kad donoru galėtų būti kiti tų pačių tėvų vaikai. Antri eilėje – tėvai. Po to tikimybė mažėja.

      – Būtent todėl reikia manęs.

      – Būtent todėl reikia tavęs, – pakartojo jis ir akinius nuo saulės pakėlęs ant pakaušio atsisuko į ją. – Nei brolio, nei sesers jis neturi, o dėl mano alergijos penicilinui jie šiuo metu nė nenori galvoti apie mane kaip apie donorą, – paskutinius žodžius jis iškošė pro sukąstus dantis.

      – Reikia berniuko biologinės motinos, – pasakė ji ir pasijutusi keistai prikando lūpą. Šio termino sau apibūdinti ji nevartojo nuo tos dienos, kai jį pagimdė ir turėjo užpildyti formas. Atiduodama berniuką tokiai mylinčiai šeimai ji jautėsi gerai, laikė jį Greisės ir Metjaus vaiku.

      Dabar jis tik Metjaus.

      Jis sukando dantis ir atsipalaidavo.

      – Žvelgiant į praeitį, gerai, kad Greisės kiaušinėlių nepavyko apvaisinti ir teko naudoti tavuosius. Antraip mūsų pasirinkimo galimybės būtų ganėtinai apribotos.

      Ji nurijo seiles. Greisę labai sukrėtė tai, kad negalėjo išnešioti kūdikio, bet sužinojusi, kad negali naudoti net savo kiaušinėlių, kad nebus biologinė vaiko motina, ji sugniužo. Greisė kreipėsi į ją, siūlydama dar daugiau pinigų už kiaušinėlius, bet Siuzaną paveikė ne papildomi pinigai. Ji pati, dar visai jaunutė, neteko kūdikio, todėl žinojo, kokia brangi gyvenimo dovana.

      Metjus atsikrenkštė.

      – Dar ne viskas.

      Nuo jo balso jos gyslomis nuvilnijo nerimo banga.

      – Ar dar kažkas negerai?

      – Tai nesusiję su Flinu. Mano šeima ir Greisės tėvai tiki, kad, nors ir pasinaudojome surogatine motina, Greisė buvo… – šešėliuose skendinti jo smakro ir kaklo oda įsitempė. – Greisė norėjo, kad žmonės tikėtų, jog kūdikis visais atžvilgiais yra jos.

      Ji matė visa užgožiantį СКАЧАТЬ