Suvilioti varžovą. Jackie Braun

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ tikrųjų aš Finas. Finas Vestbrukas. – Jis nusivilko permirkusią striukę ir pakabino ant kabyklos Laros kairėje. – Patiko kelionė?

      – Taip, dėkoju. – Nors atsakymas buvo akivaizdus, pasiteiravo: – Ar ilgai teko laukti kito taksi?

      – Nebelaukiau ten. Teko vilktis tris kvartalus, kol nutvėriau vieną Kolumbo žiede.

      Jo smilkiniu tekėjo vandens srovė. Lara užgniaužė norą ją nušluostyti. Pasiraususi rankinėje ištiesė jam popierinių nosinaičių.

      – Dėkui.

      – Bent tiek. Nežinojau, kad abu važiuojame į tą pačią vietą, būtume važiavę vienu taksi.

      Finas išsitraukė porą nosinaičių, grąžino jai pakelį ir nusišluostė smilkinius, persibraukė galvą. Trumpi plaukai atrodė netvarkingai, bet tobulai susišiaušę.

      – Tai tu virėja?

      – Taip, – atsakė Lara ir, nors manė puikiai žinanti atsakymą, paklausė: – O tu?

      – Vienas geriausių. – Girdamasis jis taip nusišypsojo, kad žodžiai nenuskambėjo įžūliai.

      – Net neabejoju, kad šiame kambaryje kiekvienas galėtų pasakyti tą patį, – santūriai atsakė Lara.

      Vyras nusišypsojo plačiau ir suglamžė nosines, atsainiai žvilgtelėjęs nusviedė link šiukšliadėžės, pastatytos kampe. Šlapias gumulas įkrito į vidų. Suprantama. Dar vienas taškas į jo sąskaitą… jei tik Lara juos skaičiuoja.

      – Matyt, esame varžovai, – tarė jis.

      Būtent. Abu siekia to paties. Tokiam dalykui jam tikrai reikėjo sėkmės bučinio. Žiūrėk į prizą, Lara, – įspėjo save moteris, nors akys su malonumu stebėjo Finą – koks geras būdas užsimiršti.

      – Atrodo.

      Vyras pažvelgė jai į lūpas, žvilgsnis keletui akimirkų stabtelėjo.

      – Negerai.

      Larai nespėjus sugalvoti deramo atsakymo iš vieno kabineto išėjo vyras – beveik trisdešimties, kostiumuotas ir su akiniais, kiek pliktelėjęs, bet dėl to atrodė vyresnis. Jis mokyklos direktoriaus maniera suplojo rankomis siekdamas dalyvių dėmesio.

      Lara vyriškį prisiminė iš atrankos turo, kurį ji laimėjo prieš porą savaičių. Tristanas Vemblis. Jis dirba kažkokiu prodiuseriu.

      Lara neprisiminė tikslaus jo pareigų pavadinimo, bet jau ankstesnių pokalbių metu Tristanas paaiškino, kad jei Lara turėsianti klausimų, pirmiausia lai kreipiasi į jį.

      – Sveiki atvykę į Sylvan Studios, kur namus susirado Kulinarijos kanalas ir aukščiausius reitingus pasiekusi mūsų programa Virtuvės šefo iššūkis, kuris, kaip žinote, šį sezoną skirtas Česterfildo restoranui. Sveikinu jus, taip daug pasiekusius šiose varžytuvėse. Tai, kad dabar stovite čia, – aiškus jūsų kaip virėjų įgūdžių liudijimas. Šimtas aštuoniasdešimt dviejų kitų pretendentų viltys žlugo.

      – Šiandien pirmą kartą pamatysite virtuvės studiją. Rytoj, penktadienį, visą dieną filmuosime reklaminį filmuką, kuris bus rodomas per televiziją ir mūsų tinklalapyje. Pirmojo etapo filmavimas prasidės pirmadienį iš ryto. Turite atsirasti studijoje ne vėliau kaip 7 valandą ryto, suplanuokite studijoje praleisti ne mažiau kaip dešimt valandų.

      Kažkas aiktelėjo.

      – Dešimt valandų!

      – Tiksliau būtų manyti, kad dvylika, – ramiai atsakė Tristanas.

      Nors atskiros dalys kas savaitę bus pristatomos televizijoje ir interneto tinklalapyje, virėjai varžysis po tris dienas kitas keturias savaites. Lara jau numatė, kad tos dienos bus ilgos.

      Optimistiškas Tristano tonas suskambo grėsmingai:

      – Apsidairykite, virėjai, nes kitą savaitę tuo pačiu metu vienas iš jūsų jau krausis daiktus, dar vienas ar viena suks link durų.

      Lara nužiūrėjo laukiamąjį okupavusius žmones svarstydama, kurie iš jų galėtų iškristi per atranką. Ji tai jau tikrai po pirmojo turo nepasitrauks. Kai vėl atsisuko į Finą, jis prunkštelėjo ir pasilenkęs arčiau sukuždėjo:

      – Į mane nežiūrėk. Aš niekur neisiu. Ilgai čia būsiu.

      Kitokiomis aplinkybėmis Lara turbūt džiaugtųsi tokiais žodžiais gražaus vyro, kurio lūpas reikėtų užregistruoti kaip pavojingą ginklą. O dabar…

      Moters nugara pašiurpo.

      – Dieve, tikiuosi, kad ne.

      Fino lūpų kampučiai nusviro, antakiai pakilo į viršų, jis abejingai tarė:

      – Na, ji bent jau sąžininga.

      Jei tik jis žinotų…

      Tristanas vėl suplojo.

      – Gerai, virėjai, eikite paskui mane. Pradėsime.

      Finas prisigretino prie Laros.

      – Spėju, dabar gailiesi pabučiavusi mane sėkmei, – pradėjo pokalbį jis.

      Lara apsidairė džiaugdamasi, kad kiti konkurentai nieko negirdėjo. Susikibti lūpomis su nepažįstamuoju linkint sėkmės – ne ta tema, kurią Lara norėtų aptarinėti viešai.

      – Turbūt tiek pat kiek tu gailiesi užleidęs man taksi, – tarė moteris taip tyliai, kad Finas norėdamas išgirsti pasilenkė.

      Lara būtų prisiekusi, kad pajuto nuo drėgnos odos sklindantį karštį.

      – Taksi tu išlošei. – Platūs pečiai kilstelėjo, akys įsmigo jai į lūpas. – O va kita… dėl nieko nesikremtu. Buvo… miela.

      – Miela? – Ji atsakė per staigiai, nepatikliai.

      – Gali apibūdinti tiksliau? – metė iššūkį Finas.

      Ji papurtė galvą ir ėjo toliau.

      – Kažkaip nejauku.

      – Nesuprantu, apie ką kalbi, – nekaltu balseliu tarė Lara.

      Jis nusišypsojo, atrodė toks patenkintas kaip po to bučinio.

      – Manau, kad supranti.

      O taip. Ji viską puikiausiai suprato.

      Vyras kalbėjo toliau:

      – Iš anksto noriu atsiprašyti.

      – Už ką?

      – Nes tave įveiksiu.

      Jo veidą nutvieskusi šypsena būtų tikusi piratui.

      – Po СКАЧАТЬ