Tik partneriai. Jennifer Hayward

Чтение книги онлайн.

      Po velnių. Jam reikėjo šalto alaus.

      Net sėdėdamas savo mansardos balkone ir gurkšnodamas šaltą alų, Matėjus nesijautė geriau. Patogiai įsitaisęs kušetėje, ryte rijo Rikardo padėjėjos surinktą medžiagą. Pegė, kaip visada, pranoko pati save. Aplanke buvo viskas, ką jam reikėjo žinoti apie Deivisus. Ir nuotraukos. Matėjui tapo aišku, kodėl brolis perspėjo būti atsargiam su Kvin Deivis. Ši moteris nebuvo tiesiog daili – jos grožis pribloškiantis.

      Pegės prisegta nuotrauka (daryta per labdaros renginį) smūgiavo tiesiai ten, kur smūgiuotų kiekvienam libido turinčiam vyrui. Kvin Deivis buvo smulkutė, išlakių formų, kurios, regis, kvieste kvietė drauge pernakvoti, ilgų ir tankių, tamsiai rudų žvilgių plaukų ir nepamirštamų žalių akių. Trumpai tariant, nuostabi. Ir akivaizdžiai neapkenčianti vyrų.

      Matėjus nusišypsojo. Jis susitvarkys.

      Gurkštelėjęs alaus toliau įniko tyrinėti Pegės užrašus, kurie buvo tikra aukso kasykla.

      Kvin Deivis pradėjo dirbti Voreno Deiviso investavimo įmonėje vos baigusi Harvardą. Atsakomybė augo taip sparčiai, kad ne vienam būtų apsisukusi galva. Iš citatų buvo galima spręsti, kad Kvin visko pasiekė pati, nors daugelis mieliau galvojo, jog dėl šios sėkmės pagrindinis vaidmuo teko nepotizmui. Vienas verslo skiltį vedantis žurnalistas rašė, kad ji itin aštraus proto, kaip tėvas. Kitas, kad ji žaibiškai mokosi. Visgi Matėjaus dėmesį patraukė aprašymas, kuriame Kvin buvo prilyginta posėdžių salės gladiatoriui. Kas minutę darėsi vis įdomiau.

      Paskui jis atsivertė dalį, kurioje buvo aprašomas jos asmeninis gyvenimas. Lapas buvo beveik tuščias. Arba ši moteris jo neturėjo, arba talentingai slėpė. Dvidešimt septynerių, gyvenanti Čikagoje, po metus trukusios santuokos išsiskyrė su mėlynojo kraujo teisininku Džulijanu Edvardsu. Santuoka truko metus? Matėjus išrietė antakį. Įdomu, kas nutiko? Ir dar aukščiausias Krav Maga1 laipsnis? Matėjus žinojo, kad šį laipsnį turi meistrai, bet nė vienam jo draugų net po metų metus trukusios praktikos nebuvo pavykę pasiekti daugiau nei oranžinis diržas.

      Žodis įdomu čia netiko. Kur kas labiau derėjo nuostabu. Matėjus nusišypsojo. Nieko keisto, kad jos santuoka iširo. Kvin Deivis veikiausiai per tris pirmus bendro gyvenimo mėnesius atėmė iš sutuoktinio vyriškumą.

      Išnaršęs aprašą skersai išilgai, Matėjus nusviedė aplanką ant betoninių grindų šalia kušetės. Įrėmęs sau į šlaunį butelį alaus, pakėlė akis į Manhatano dangų, kuris, regis, niekada iki galo nesutemdavo. Galvoje šmėstelėjo prisiminimas, kaip visi trys broliai – Rikardas, Gabrielis ir Matėjus – žengia į antrų didžiausių Europos oro linijų posėdžių salę. Toji diena Paryžiuje buvo jų galimybė palikti įrantą despoto tėvo Antonijaus keturiasdešimt metų trukusio kompanijos valdymo istorijoje. Rikardui, naujai paskirtam į vadovo postą, tai buvo pirmas aukšto lygio sandoris. Užsitikrinę septynių milijonų dolerių vertės kontraktą, kuris De Kampams žadėjo teisę aprūpinti oro linijas šeimos gamybos vynais, broliai jautėsi pakylėti, nešami adrenalino bangos.

      Sėkmingai atlikę pristatymą, jie išėjo į vietinį barą atšvęsti. Adrenalinui išsivadėjus, Matėjų vėl užliejo gilus sielvartas dėl neseniai patirtos geriausio draugo Džiankarlo žūties. Tą vakarą niekas negelbėjo, skausmas ir kaltės jausmas nenorėjo trauktis. Stengėsi brolių akivaizdoje atrodyti linksmas, tačiau galiausiai turėjo ieškoti paguodos gražios moters glėbyje. Nelaimei, toji moteris buvo Džordžo Fonteno, vyriausiojo oro linijų kompanijos vadovo, dukra. Dirbo jo įmonėje ir buvo vykdytojų komandos, paskirtos gludinti sandorį su vynų tiekėjais, narė. Andželika Fonten jau posėdžių salėje neslėpė simpatijos Matėjui. Šiam pasirodė, kad vadovo dukra – suaugusi, pati gebanti priimti sprendimus. Bet kai kitą rytą jai prisipažino nesidomįs ilgalaikiais santykiais, Andželika nudrožė tiesiai pas tėvą, ir De Kampų galimybė tiekti vynus daugiau nei pusei milijono skrydžių per metus nuplaukė kartu su ja.

      Andželika jį išvadino bejausmiu šunsnukiu. Džordžas Fontenas pasiuto. Tai buvo didžiausia vertinimo klaida per visus trisdešimt dvejus Matėjaus gyvenimo metus. Prisiminęs brolių veidus Džordžui Fontenui atšaukiant susitarimą, Matėjus pasimuistė kėdėje – vaizdinys net fiziškai buvo skausmingas, įsideginęs atmintyje tarsi negyjantis randas. Kaip ir jį lydintys jausmai. Šokas. Nesugebėjimas patikėti tuo, kas įvyko. Nusivylimas.

      Šis buvo visų blogiausias.

      Matėjus nelygiu judesiu pastatė ant betoninių grindų butelį. Taip, tada jis kentė baisius sielos skausmus. Kita vertus, kaip Rikardas ir sakė, tai neturėjo pakišti jam kojos.

      Atrėmęs galvą į kėdės atlošą, žiūrėdamas į vienintelę danguje mirksinčią žvaigždę, tarsi kelrodį į atpirkimą, Matėjus žinojo, kad tai jo galimybė numaldyti ramybės neduodančius demonus. Judėti pirmyn. Privalėjo laimėti, net jeigu už pergalę turėjo atiduoti gyvybę. Nepaisant visai nepalankių aplinkybių.

      Antras skyrius

      Čikagos Haidparko kaimynystėje stūksantis neokolonijinio stiliaus raudonų plytų Voreno Deiviso namas ankstyvo vakaro šviesoje skleidė amžiaus senumo eleganciją. Po neįtikėtinai karštos dienos, kurią oras alsavo drėgme, o temperatūra vidurdienį siekė kone keturiasdešimt laipsnių Celsijaus, miestą klojusi migla tik dabar, vakarėjant, ėmė sklaidytis. Abipus vilos lyg sargybiniai stūksančių ilgakamienių pušų viršūnėmis sušlamėjęs vėsą pranašaujantis vakaro vėjelis gaivia versme plūstelėjo pro atvirą langą į Kvin Deivis, stebinčios, kaip keleto didžiausių alkoholį gaminančių kompanijų vadovai atvyksta į susipažinimo vakarą, kambarį.

      Nors dabar oras jau buvo gerokai vėsesnis, susitelkę pasaulio galingųjų žvilgsniai žadėjo karštas varžybas. Tokiems vyrams visų svarbiausia – laimėti. Su vienu tokių – didžiausiu Vorenų alfa – prabėgo visas jos gyvenimas. Ir negalėjo paneigti esanti jų moteriškas atitikmuo. Bet tam, kad išgyventų, turėjo būti atkaklesnė, tvirtesnė ir labiau susitelkusi nei jie. Moteris karė vyrų pasaulyje.

      Kvin nekantravo pamatyti, kaip vyrai varžysis. Kaip per kraštus liesis testosteronas.

      Visi iki vieno, vilkintys pagal užsakymą siūtus kostiumus, pasipuošę kaubojiškomis skrybėlėmis, vos atvykę pakėlė akis į terasoje plevėsuojančią Amerikos vėliavą ir neabejotinai vėl priminė sau jos svarbą. Vorenas Deivisas buvo nacionalinis Amerikos didybės simbolis – milijonierius filantropas, daugiau turto išdalijantis nei pasiliekantis, patriotas, finansų genijus, teikiantis patarimus prezidentams pinigų politikos klausimais ir dalyvaujantis socialinių pokalbių laidose. Jis buvo tasai, kurį visi troško pažinti. Kuriam buvo mokama trys su puse milijono dolerių vien už galimybę drauge papietauti labdaros aukcione benamiams, viliantis, kad bent dalelė jo spindesio dulkių nusės ir ant jų.

      Jis buvo ir tasai, kuris – taip lėmė likimas – drauge su airių kilmės žmona Saila dar kūdikystėje įsivaikino Kvin, nes tėvai ja pasirūpinti nepajėgė. Bet praėjus vos metams po to, kai pora parsivežė kūdikį namo, Saila, po metų metus trukusių nesėkmingų vaisingumo gydymo procedūrų, stebuklingai pastojo ir pagimdė Kvin seserį Tėją, kuri jai tapo kartu ir geriausia drauge.

      Neapsispręsdama, kuri šukuosena tinka labiau, Tėja vis dar staipėsi priešais veidrodį. Kvin nusivaipė ir atsistūmė nuo lango.

      – Maldauju, pagaliau apsispręsk.

      Pašnairavusi СКАЧАТЬ