Kurtizanės paslaptys. Georgie Lee

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ tokie vyrai kaip grafas, bet anuomet jis šito nežinojo.

      Kojos nykščiu jis patrynė nelygų skylės kojinėje kraštą. Jei paskutinę kartu praleistą naktį Paryžiuje švelniai prie krūtinės prigludęs skruostas ir trapios ašaros ant jos blakstienų nebūtų jo išblaškę, galbūt būtų suuodęs jos planus. Bet jis viso labo išėjo į lošimo sales kaip koks apsėstas kvailys, tikėdamasis tapti didvyriu, gausiančiu pinigų, už kuriuos juodu grįžtų namo ir nebūtų artėjančios blokados įkalinti Prancūzijoje.

      Jis nemaloniai pabudo, kai grįžęs išvydo ją išvažiuojančią grafo karieta. Ji net nesiteikė palikti jam raštelio. Vietoje to paliko tuščią spintą ir pasiėmė lagaminus – neva tai turėjo viską paaiškinti. O paskutine žinutės eilute tapo lošimo salėje nugirsti lordo Rolingemo žodžiai apie jos santuoką su grafu.

      Niekada per visą jų pažintį nelaikė jos tokia kėslinga, tokia kietaširde ir sukta. Kaip smarkiai klydo.

      Ta pasalūniška mergšė.

      Minia prasibrovė pro Rafą, ir visi trankydamiesi pečiais suplūdo sveikinti nugalėtojo. Kumščiuotojas pergalingai iškėlė rankas, po prakirsta lūpa ir tinstančia akimi nutaisydamas beveik bedantę šypseną.

      Rafas sugriežė dantimis, kad buvo taip lengvai apgautas, bet nors ir keikė grafą už tai, jog paveržė Korneliją, turėtų padėkoti tam nukaršusiam apgavikui, kad juos išskyrė. Jų partnerystėje niekada nebuvo vietos santuokai. Ne tam išgelbėjo ją nuo nešlovės, kad įtrauktų į skurdą, kurio net nepavadintum kilniu, kad priverstų gyventi su jo mama tuose keliuose dar gyvenamuose Veltstouno rūmų kambariuose arba vėjų perpučiamame būste Drurio gatvėje.

      Du vyrai išvilko sąmonės netekusį kumščiuotoją iš ringo į vieną mūrinių pastatų, supusių kiemą. Minia pasitraukė iš centro ir pakriko į nedidelius būrelius, kad apgailėtų praloštus pinigus ir suplanuotų, už ką statyti toliau.

      – Paskutinė galimybė statyti, Densmorai. – Hartlis žengė eilėje į priekį, nekantraudamas išsiskirti su pinigais.

      – Ne, ačiū. – Rafas pasitraukė į šalį, kad užleistų kitus.

      Judesys viename langelių aikštės pusėje patraukė Rafo dėmesį. Pakėlęs žvilgsnį į griūvantį pastatą jis išvydo abejingas akis tamsiaplaukės moters, stebinčios minią. Jis vėl prisiminė Kornelijos veidą karietoje ir nugurkė bjaurų skonį burnoje.

      Jis žinojo ne vieną priežastį, dėl kurios ji norėjo sąrašo, ir nė viena jam nežadėjo nieko gero. Ji tikrai nesiekė apginti tėvo vardo. Prasigėręs užmiesčio baronetas neturėjo vertingų žinių, kurias būtų galėjęs parduoti prancūzams. Už šio ėjimo slypėjo kažkas nedoresnio. Antraip šįryt ji nebūtų jo vengusi tarytum koks sukčius, planuojantis kitą apgaulę.

      Nerimas nubėgo jo kūnu visai kaip rankelė, lendanti jam į kišenę.

      Jis stvėrė greta stovintį skarmalių už rankos.

      – Čia tau nieko nėra.

      – Aš nieka nedariau, – sucypė berniūkštis mėgindamas ištrūkti, bet Rafas jį tvirtai laikė. – Aš tik močiai paslaugą darau.

      Panikos apimtas berniukas pakėlė akis į pastatą ir Rafas nusekęs jo žvilgsnį išvydo tamsiaplaukę moterį, įsikibusią į lango rėmą. Siauras jos smakras ir apgamas virš lūpos jam priminė vieno skvairo dukterį panelę Alen, su kuria prieš kelerius metus susipažino užmiesčio sodo vakarėlyje. Tai buvo paskutinis pasilinksminimas, kuriame jis lankėsi su mama, kol besikaupiančios tėvo skolos privertė atsisakyti kvietimų. Jei tai ta pati mergina, tuomet ji žemai smuko nuo tada, kai paskutinį kartą ją matė Sasekse.

      Rafas nužvelgė berniūkštį purvinu veidu ir palaikės kepuraitės pridengtais plaukais. Vargu ar jis vertas budelio virvės. Rafas ištraukė iš kišenės monetą ir įspraudė berniukui į murziną delną.

      – Nunešk šitą savo mamai ir daugiau šitoj minioj nebesirodyk.

      Jis paleido vaiką, šis susvyravo, prispaudė monetą prie krūtinės ir nulėkė pro griūvančio lūšnyno duris. Rafas kilstelėjo skrybėlę moteriai lange.

      Ji sužiopčiojo ačiū, paskui atsitraukė į šešėlius.

      O, kad su visais sukčiais būtų taip paprasta susitvarkyti. Jausmas, kad šį kartą jis pralošė Kornelijai, tebekankino, o susierzinimas dėl dabartinės padėties nedavė ramybės taip pat kaip nuolat didėjanti skylė kojinėje. Be sąrašo pastangos apsaugoti ir atkurti Densmorų turtą ir reputaciją, išgelbėti motiną nuo didesnio skurdo ir pažeminimo nueis veltui. Jei Kornelija kam nors iš Lordų rūmų parodys jo tėvo nusikaltimo įrodymus, juodu su mama žlugs. Įsakymas atimti titulus ir konfiskuoti turtą tebegaliojo, o žilstantis lordas Tvikenhamas vis dar pasiryžęs jo laikytis. Iš Rafo atims ir Veltstouną, ir titulą.

      To pakako, kad būtų sugadintas geras kumštynių mačas.

      Šalia Rafo pasirodė Hartlis, laikydamas bilietą ir kone virpėdamas iš jaudulio.

      – Eime, noriu užsitikrinti gerą vietą.

      Jie apėjo vyrų ratą iš išorės. Rafo ūgis minioje suteikė pranašumo, bet jie tris kartus pakeitė vietą, kol Hartlis liko patenkintas vaizdu. Pastato tarpduryje pasirodžius kovotojams pasigirdo šūksniai. Minia prasiskyrė, leisdama abiem kumščiuotojams patekti į žiūrovų ratą. Jie sustojo vienas priešais kitą ir panėšėjo ne į porą heraklių, o veikiau į du akmens luitus, kuriuos kažkoks skulptorius kiek aptašė, suteikdamas rankas, kojas ir kažką panašaus į veidą.

      – Kuris taviškis? – pasiteiravo Rafas.

      – Tas jautis su randu ant rankos. – Hartlis nekantraudamas patrynė rankomis. – Bus gerai.

      Rafas nužvelgė randuotą kovotoją ir pritarė Hartlio žodžiams apie bruožus, panašius į jaučio. Vyras sunkiais žingsniais judėjo nedideliu ratu, mojuodamas rankomis lyg dviem rąstais.

      – Lažinamės iš penkinės, kad taviškis kris pirmame raunde.

      Hartlis pasitaisė skrybėlę.

      – Negalima taip linkėti sėkmės.

      – Pasitiki savo šaltiniu?

      – Jau kelias savaites geresnio neturėjau.

      – Lažinamės iš dešimt svarų, kad jis kris kaip nukirstas ąžuolas.

      Hartlis bedė į Rafą pirštu.

      – Lažinamės, o tu pasigailėsi kirtęs lažybų.

      Kova prasidėjo, ir kumščiuotojai pajudėjo į ringo centrą, sukdami ratus ir kumščiuodami kits kitą. Vyras be rando judėjo greičiau už priešininką ir smogė jaučiui į pilvą prieš trenkdamas iš dešinės. Minia nutilo, kai jautis pasviro ir tiesiai ant nugaros nusileido į purvą.

      Smulkesnis vyras pergalingai iškėlė rankas.

      Kažkur tolumoje sulojo šuo.

      Minioje nuvilnijo nepasitenkinimas, vyrai apsikeitė pinigais.

СКАЧАТЬ