Atkeršyk. Maisey Yates

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ manęs klaidingai. Gal ir nesu viliotojas, bet jei kažko užsigeidžiu, gaunu tai. Jei geidžiu moters, – tai tardamas jis pakėlė ranką ir perbraukė jai per skruostą, – sugundau ją.

      Tai turėjo suerzinti Keitę ir ji privalėjo atstumti jį, pasiųsti po velnių su visu tuo vyrišku mėšlu. Bet nepadarė to, nes tai jos nesuerzino. Tai nepriminė žaidimų, kurių ji buvo mokoma saugotis, arba spąstų, į kuriuos pakliuvo Sara. Čia neslypėjo jokia gudrybė. Šio vyro žodžiai buvo stebinančiai nuoširdūs.

      Apie tai ji ir fantazuodavo. Būtent dėl to joks kitas vyras niekada jos taip netraukė ir nepažengė toliau bučinio.

      – Geidi manęs? – paklausė ji.

      – Taip, – atsakė Ostinas.

      – Velnias. Tu iš tiesų girtas.

      – Taip, – sutiko jis. – Bet ne tiek, kad nežinočiau, ko noriu.

      – Mes nepažįstame vienas kito.

      – Žinau. Bet gal taip net geriau?

      Keitė patraukė pečiais.

      – Nežinau. Dar niekada… – ji buvo beišsižiojanti, kad niekada nesimylėjo su jokiu vyru, net ir su pažįstamu, bet nebaigė minties. Dvidešimt šešerių skaistuolė nuskambėtų gana juokingai ir ji nebuvo nusiteikusi to prisipažinti.

      Be to, tai galėjo jį išgąsdinti. O Keitė dar nenusprendė, nori to, ar ne.

      Vieną dalyką ji tikrai žinojo: vien todėl, kad niekada nesimylėjo su vyru, jai nereikėjo švelnaus ir atsargaus gundymo. Norėjo pajusti stiprias ir užvaldančias jo rankas.

      – Aš irgi, – pritarė Ostinas.

      – Tu ką irgi? – paklausė ji. Nes jis tikrai nebuvo skaistus.

      – Paprastai taip nesielgiu. Negundau moterų, sutiktų koridoriuose. Aš užmezgu santykius. Prieš žengdamas miegamojo link bent tris kartus pakviečiu moterį vakarienės.

      – Kaip žavinga.

      – Pritariu.

      – O kaip jautiesi dabar?

      – Jaučiu, kad nenoriu tris kartus vestis tavęs vakarieniauti. Noriu pasimylėti su tavimi prie sienos. Tuoj pat.

      Šie žodžiai užkabino tamsiausias Keitės sielos kerteles ir pažadino poreikius, kurių ji paprastai nepaisydavo. Ji jautė, kad šis vyras gali suteikti tai, ko trokšta. Kad jis perpras visus jos norus, kurių iki šiol ji nedrįsdavo nė įvardinti. Apie kuriuos bijodavo net pagalvoti.

      – Tai būtų… – nuostabu. Ji nežinojo, kaip gali būti tuo įsitikinusi. Tiesiog jautė. – Tai nelabai gera mintis, nes gali užeiti žmonės.

      – Tavęs nejaudina pavojai? – paklausė jis pasilenkęs, o lūpos beveik lietė ją.

      Tam tikri pavojai galėjo jaudinti, bet tik ne būti pagautai besimylint koridoriuje. Ta mintis ne itin žavėjo.

      Melas.

      – Pavojai – galbūt, – atsakė Keitė atsargiai rinkdama žodžius. – Bet ne vojerizmas.

      – Turiu pripažinti, kad ir man tai ne prie širdies. Bet… Dar nė nepabučiavau tavęs, o nebežinau, ar iškentėsiu, kol pasieksime viešbučio kambarį.

      – Labai savimi pasitiki.

      – Ne savimi, o šia situacija. Juk ir tu turi tai jausti.

      Keitė jautė, todėl lėtai linktelėjo galvą.

      – Manau, bet kas, prisiartinęs prie mūsų, tai pajustų.

      Tarsi pakėlus sunkų šulinio dangtį, Keitė pagaliau išlaisvino visus tuos jausmus, kuriuos slėpė sielos tamsybėse. Jausmus, kurių bijojo pati. Šis nepažįstamasis sudrebino jos pasaulį.

      Dėl sąskaitų kopijų telefone jos gyvenimas ėmė atrodyti dar nešvaresnis ir bjauresnis. Skaudžios tikrovės svoris užgulė pečius. Jos pasaulis tapo begaline sustingusia jūra. Galbūt dėl to šis vyras staiga ėmė atrodyti svarbiausias pasaulyje, nes jis neleido jai atitrūkti nuo žemės.

      O gal tai tebuvo aistra. Pirmapradė, laukinė aistra. Aistra, kurios nepavyko patenkinti dvidešimt šešerius metus. Keista aistra, kurią galėjo patenkinti tik jis.

      – Tikriausiai, – tarė Ostinas.

      – Kodėl manęs nepabučiuoji? – paklausė Keitė norėdama pradėti nuo to, ką jau buvo išmėginusi. – Kad įsitikintume, jog neklystame. Galime pasibučiuoti ir tada nuspręsti, ar verta eiti toliau.

      Jis nykščiu palietė Keitės lūpą ir ji sudrebėjo.

      – Jei dabar tave pabučiuosiu, gali neabejoti, kad po sekundės būsi atremta į bet kokį tvirtą paviršių arba palenkta virš kokio nors baldo aukščiau klubų pakelta suknele ir iki kulkšnių nusmauktomis kelnaitėmis. Ar to nori?

      Taip. Dieve padėk jai, taip.

      Pirmajam kartui? Ar tikrai?

      Kodėl gi ne? Jis žinojo, ką daro. Jei pasakys jai, ką daryti, ji nė neabejojo, kad bus gera.

      Geidė jo.

      – Ar teisi mane, jei pasakysiu taip? – paklausė Keitė.

      – Ne, bet galiu išdulkinti.

      Jos burna staiga perdžiūvo ir ji nurijo seiles.

      – Ar tai pažadas?

      – Ar vis dar nori grįžti į vidų ir paragauti kokteilinių krevečių?

      Ji prisiminė Džeisoną Trefeną ir vakarėlį, kurį turėtų koordinuoti. Bet jau buvo vėlu ir viskas vyko sklandžiai, ji viską buvo suderinusi iš anksto. Todėl ten buvo nebereikalinga.

      Pirmą kartą gyvenime Keitė norėjo kažko sau. Ne Trėjui ir ne Sarai.

      – Dar niekada gyvenime nesijaučiau taip nenorinti krevečių.

      – Džiaugiuosi, kad sudominau tave.

      – Sudominai.

      – Ar vis dar nori bučinio?

      Keitės širdies ritmas pagreitėjo.

      – Manau, kad mums reikėtų pasitraukti kur nors, kur nėra žmonių.

      – Jei prižadėsiu gražiai elgtis?

      – Ar moki tesėti pažadus?

      – Tik vienas bučinys, – tarė Ostinas. – Tai viskas, ką gausi. Ne daugiau.

      – O jei norėsiu dviejų?

      Jis suėmė jos smakrą ir įsmeigė į ją akis.

СКАЧАТЬ