Vintažo karalienė. Nicola Marsh

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ style="font-size:15px;">      Ji linktelėjo, milžiniška virš kaktos prisegta garbana sulingavo.

      – Teisybė. Galime pakeisti įvaizdį, perrengti senoviškais drabužiais, surengti fotosesiją. Moterims tai labai patinka.

      Ji stabtelėjo ir jos putlios, raudonai padažytos lūpos išlinko į drovią šypseną.

      – Ir kai kuriems vyrams.

      Jis pasijuto jai besišypsąs, nors iš tiesų norėjo išrėžti: Gal jau gana abejoti mano vyriškumu?

      – Ar tai tiktų mergvakariui?

      Jos akys nušvito.

      – Be abejo. Kelios valandos pramogų būsimai nuotakai…

      – Aš galvojau apie savaitę.

      Vienas tobulai išpešiotas antakis pakilo.

      – Savaitę?

      – Taip.

      Čeisas žingsniavo po parduotuvę: vienur pakeldamas blizgantį plaukų segtuką, kitur kilstelėdamas taškuotą šalikėlį – jo tai netraukė, bet žinojo, kad Kerė susižavėtų kiekvienu daikčiuku.

      O Kerei jis duos viską, ko tik ši užsigeis. Ji vienintelė visus tuos metus buvo šalia – jei jam augant jos nebūtų… Jis užgniaužė virpulį.

      – Leiskite išsiaiškinti. Norite, kad surengčiau savaitės trukmės mergvakarį?

      – Aha.

      Priblokštas daugybės daiktų, išdėliotų ant visų laisvų paviršių, jis stabtelėjo prie prekystalio, nukloto krepšeliais su moteriškais reikmenimis ir lankstinukais.

      – Tai neįmanoma.

      – Nėra nieko neįmanomo, – pareiškė Čeisas stebėdamas, kaip ji knibinėja manekeną pataisydama platų diržą ir išlygindama sijoną. – Tinklalapyje pasižiūrėjau jūsų kainas. Galiu padvigubinti valandinį atlygį ir apmokėti visas transporto išlaidas.

      Merginos akys išsiplėtė, ir Čeisas žinodamas, jog pasiūlymas pernelyg geras, kad ji atsisakytų, tęsė:

      – O kaip generalinis Dazzle direktorius – esu tikras, girdėjote apie šią įmonę, – galiu asmeniškai rekomenduoti jus būsimų renginių organizatoriams, kuriems reikės šviežių mados vėjų.

      Ji ryžtingai žiūrėjo į jį didelėmis rudomis akimis ir jam pasidarė keistai nejauku.

      Ji neskubėjo čiupti pasiūlymo, tad Čeisui teko imtis atsarginio plano – meilikavimo.

      Bet čia susidūrė su kliūtimi: jis net nežinojo merginos vardo, o paklausęs dabar tikrai pralaimėtų.

      – Tai ką pasakysite?

      Ji išsitiesė, rankos mostelėjimu atmetė šviesias garbanas per pečius ir įbedė į jį žvilgsnį, nemažai pasakantį dar prieš jai praveriant burną.

      – Dėkoju už pasiūlymą, bet mano atsakymas – ne.

      Antras skyrius

      Lola nemėgo nurodymų. Augdama iki soties prisiklausė jų iš motinos – Mis Australija finalininkės – ir manekenės sesers.

      Rinkis tiesaus kirpimo džinsus, ne prigludusius.

      Nesivilk trapecijos formos sijono, su juo tavo užpakalis atrodo didelis.

      Dažykis koralo spalvos lūpdažiais, o ne rausvais – atrodai išblyškusi.

      Nurodinėjimai visada priversdavo ją įsitempti, todėl tą akimirką, kai aukštas tamsiaplaukis ponas Valdingasis įžengė į jos teritoriją nesilaikydamas taisyklių, ji buvo pasiruošusi mūšiui.

      Rinkis retro nebuvo vietos mobiliesiems telefonams ne be reikalo. Senoviškos aplinkos atkūrimas buvo būtinas jos verslui, o turint omenyje, kad tų pragariškų prietaisų tais laikais nebuvo, ji įvedė taisyklę nesinaudoti jais parduotuvėje, kuri buvo jos pasididžiavimas ir džiaugsmas.

      Lola negalėjo pakęsti nepertraukiamo zvimbimo, skambėjimo ir tarškėjimo žmonėms maigant miniatiūrines klaviatūras taip, tarsi nuo to priklausytų jų gyvenimai.

      Kaip galima neatsiplėšti nuo telefono tokio grožio apsuptyje… Lola perbraukė ranka velvetinę ryškiai raudoną vakarinę penktojo dešimtmečio suknelę, mėgaudamasi ištaigingumu ir laikui nepavaldžia elegancija; perbėgo pirštais gėlėtu šilkiniu šalikėliu, kuris, ji galėtų galvą guldyti, papasakotų nemažai istorijų apie tuos, ant kurių kaklų per tiek metų buvo ryšėtas.

      Ji nužvelgė deimantines batų sagtis, raudonus skirtingų firmų lūpdažius, žavingus plaukų aksesuarus, linksmai styrančius ant klasikiniu stiliumi aprengtų manekenų galvų.

      Kiekvienas daiktas parinktas su meile, viliantis, kad kitam savininkui jis suteiks tiek pat džiaugsmo, kiek suteikė jai jį suradus. Ar gali žmogus, apsuptas šių nuostabių praeities lobių, nejausti pagundos?

      – Man reikia atsakymo.

      Lola grįžo iš svajonių ir nužvelgė neišmanėlį, kuris neįvertintų vintažinių drabužių, net jei šie nuslystų nuo manekeno ir užsirangytų ant jo gana įspūdingo kūno.

      To paties įspūdingo kūno, dėl kurio ji norėjo bėgti, pasislėpti galiniame kambaryje ir leisti su juo kalbėtis Imei. Tokie vyrai: malonūs, meilikaujantys, lankomi sėkmės, vertė jos kinkas drebėti. Vaikinai, turintys viską ir mokantys išnaudoti Dievo duotus talentus. Vaikinai, galintys pasinaudoti išvaizda ir sėkme norėdami sužavėti tokią merginą kaip ji. Tokie kaip Bodis.

      Susierzinusi, kad leido praeičiai įsėlinti į dabartį, ir dar labiau, jog parodė tvykstelėjusią baimę, kai vyrukas įžygiavo taip, tarsi ši vieta priklausytų jam, Lola įtempė pečius.

      Taigi jis manė galįs priversti ją priimti pasiūlymą švaistydamasis pinigais ir pasaldindamas viską asmenine rekomendacija?

      Jis atrodė kaip vyras, pratęs, kad viskas eitųsi pagal jį – klastūnas nuo pat tobulai apkirptų šokolado rudumo plaukų iki itališkų pusbačių pado, o anglies spalvos kostiumas už penkiaženklę sumą tikriausiai kainavo daugiau nei visa jos vitrina.

      Apie Dazzle ji, žinoma, yra girdėjusi. Visi, gyvenantys Melburne, žinojo nepriekaištingą pramogų įmonės reputaciją. Norite ypatingo renginio? Dazzle tuo pasirūpins – nuo žongliruotojų ir ugnies rijikų iki tarptautinių roko grupių.

      Vadinasi, jis generalinis direktorius? Turėjo numanyti. Toks vaikinas įpratęs visiems nurodinėti ir nepriimti atsisakymų. Na, viskam būna pirmas kartas.

      Jam reikėjo atsakymo? Ji atsakys vos tik suregs padoresnį sakinį nei žodžiai, besisukantys galvoje – kažkas panašaus į išnyk.

      Tikriausiai Lolos panieka dėl jo valdingo elgesio buvo akivaizdi, nes Čeisas pasitrynė veidą ranka, o kai ją nuleido, akiplėšišką miną pakeitė gaili šypsena.

      – Paklausykite, СКАЧАТЬ