Viliojimo menas. Kate Carlisle

Чтение книги онлайн.

      – Taip. – Kelė išskėtė rankas. – Dėl to ir pasikeičiau.

      Tada demonstratyviai pažiūrėjo į laikrodį ir taip užbaigė jųdviejų pokalbį. Gal ir gerai.

      – Gal užsakyti tau pietus? – ji nusuko kalbą.

      Jis dar nebaigė, bet akivaizdu, kad Kelei reikia pertraukėlės. Nekreips į tai dėmesio. Šį kartą.

      – Taip, būtų šaunu. Norėčiau sumuštinio su mėsa.

      – Šaunu. Tuojau užsakysiu.

      Brendonas palinko į priekį sėdėdamas ant kėdės.

      – Paklausyk, Kele, jei prireiktų pagalbos ar patarimo – nesvarbu ko, pažadėk, kad kreipsiesi į mane.

      – Tikrai galėčiau?

      – Žinoma.

      Tarytum stengdamasi įsitikinti jo nuoširdumu, Kelė kurį laiką neatitraukė įdėmaus žvilgsnio.

      – Esi įsitikinęs?

      – Antraip nebūčiau siūlęs.

      Kiek padelsusi tarė:

      – Na, gerai, man reikia patarimo vienu klausimu. Jei tu nieko prieš.

      – Rėžk, – pasakė jis, siekdamas kavos puodelio.

      – Tuojau grįšiu.

      Ji nuskubėjo prie savo stalo ir mažiau nei po dvidešimties sekundžių grįžo nešina pirkinių maišeliu iš žinomos prabangios apatinių drabužių parduotuvės. Giliai įkvėpusi išsitraukė keletą plonų medžiagos skiautelių ir pamosikavo jam prieš nosį.

      – Kurios tau labiau patinka, juodos kelnaitės su juostele ar paprastos raudonos?

      Antras skyrius

      Jis užspringo kava.

      Išsigandusi Kelė pribėgo ir padaužė per nugarą.

      – Jau geriau?

      – Taip, – išspaudė Brendonas. – Geriau.

      Būtų dar geriau, jei ji atsitrauktų ir putlios krūtys nesitrintų jam į ranką. Dėl Dievo meilės, jis tik žmogus. Ir ne juokais susijaudinęs.