Tikrasis Rio. Sandra Marton

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ – sumurmėjo jis ir dar kartą įsmeigė kastuvą į žemę.

      Jo nekantrumas augo priešingai griovio gyliui – kada nors tai bus žemos akmeninės sienos pamatai, bet jei ir toliau taip – nusigaus iki Kinijos.

      Jis nebeturėjo kuo pateisinti Dantės pusbrolio.

      Rio atsirėmė į kastuvo kotą ir tvirtu raumeningu dilbiu nusibraukė nuo akių prakaitą.

      Gal Orsinis užsirašė ne tą valandą. Gal jam nuleido padangą. Gal jo tėvo tetą ištiko drugio liga ar koks priepuolis, ištinkantis tėvų tetas, jei jis apskritai tokią turėjo.

      Bet kurį įvykį galima paaiškinti paskambinus, bet to jis nesulaukė.

      Rio suspaudė lūpas.

      Gerai. Jis jau sugaišo pakankamai laiko. Bus keblu paaiškinti Dantei ir Gabrielai, kas nutiko, bet jam jau gana.

      Virš galvos praslinko šešėlis. Rio pakėlė akis, atkragino galvą ir stebėjo, kaip virš jo praslinko eskadronas pelikanų, nusitaikiusių tiesiai į vandenyną. Vėsų gaivų vandenyną.

      Viskas.

      Jis ištraukė kastuvą iš žemės ir grąžino į vietą.

      Šią vietą nusipirko tam, kad galėtų atsipalaiduoti. Na, dabar jis nė velnio nesijautė atsipalaidavęs. Galvojant apie kvailį, kuris leido tokiam darbo pasiūlymui išslysti iš rankų, jam užvirė kraujas.

      Karjeros pradžioje jis niekada nebūtų praradęs tokios galimybės. Būtų ėjęs, šliaužęs, iš kailio nėręsis, kad bent gautų tokią galimybę.

      Nenuostabu, kad Gabriela įsiūlė šitą mulkį Orsinį. Kvailys pats nieko nesugeba.

      Rio pasukiojo pečius. Maudė raumenis. Nusibrozdino krumplius, išsipurvino panages.

      Iš tiesų jam patiko keletą valandų padirbėti. Tikras fizinis darbas jam buvo malonus kaip ir kumščiavimasis sporto salės ringe. Bet ko gana, to gana.

      Nuo nosies galiuko varvėjo prakaitas. Nusitraukęs per galvą marškinėlius jais nusišluostė veidą.

      Saulė ėmė leistis. Diena artėjo į pabaigą. Jis nenorėjo išvažiuoti. Mieste bus karšta ir triukšminga…

      Rio žaibiškai apsisprendė.

      Išsimaudys. Paskui, užuot parskridęs į Manhataną, nakvos čia. Po velnių, kodėl gi ne? Dauguma užsakytų baldų buvo atvežti. Namo prižiūrėtojo dėka jis turėjo kepsnių, šviežių kukurūzų, net vyno. Kuo daugiau apie tai galvojo, tuo patrauklesnė…

      Bzz.

      Po velnių, kas čia? Bitė? Vapsva? Ne. Tai vidinis ryšio įrenginys prie vartų.

      Jis nieko nelaukė…

      Bzz. Bzz. Bzz.

      Orsinis. Tikriausiai jis. Tas kvailys vis dėlto pasirodė pavėlavęs tris valandas.

      Rio nusijuokė. Reikėjo pripažinti, kad tas kvailys turėjo cojones2, bet tik tiek. Nė už ką jo neįleis. Šiandien reikalai baigti. Dabar prasidėjo laisvalaikis. Ramybės metas. Jo…

      Bzz. Bzz. Bzz. Bzz.

      Rio sukryžiavo rankas. Nenusileido.

      Tas prakeiktas dalykas vėl suzvimbė.

      Cristo! Kaip reikės juo atsikratyti?

      Vėl zvimbia. Rio prisimerkė, nužygiavo prie vidinio ryšio įrenginio ir spustelėjo mygtuką.

      – Ko? – suriaumojo jis.

      Garsiakalbyje pasigirdo traškėjimas.

      Rio nusikeikė ir trinktelėjo mygtuką. Nieko gero. Orsinis tikriausiai spaudžia mygtuką, o gal šis sumautas daiktas išvis neveikia. Buvo girdėti tik traškėjimas.

      Bzz. Bzz. Bzz. Bzz.

      Jis sukando dantis. Jei Orsinis nori vidun, tai pateks ir dar gaus pamoką apie mandagumą ir punktualumą. O jis tikrai nusiteikęs pamokyti.

      Rio suglamžė marškinėlius ir numetė šalin, trūktelėjo stiklines duris, vedančias į didįjį kambarį, ir nužygiavo per namą iki vestibiulio, palikdamas pėdsakus ant Kararos marmuro grindų.

      – Po velnių, – suriaumojo jis atlapodamas laukujes duris…

      Ir sustingo.

      Ilgu nebaigtu keliuku artėjo figūra. Tiksliau, mėgindama skubintis, bet ar gali kas nors greitai eiti nelygiu, duobėtu ir akmenuotu paviršiumi mūvėdamas…

      Ar tai aukštakulniai?

      Jį aplankė ne Izis Orsinis.

      O moteris.

      Tebūnie prakeiktas tas neveikiantis vidinio ryšio įrenginys ir vartai!

      Jam jau teko tai patirti. Moteris nusprendė, kad jis – tikroji jos meilė. Nė nebuvo su ja kalbėjęs, nė vardo jos girdėjęs ir pačios gyvenime neregėjęs, bet nepajudinamai įsitaisė jos mintyse. Ji siuntė jam laiškus. Elektroninius laiškus. Siuntė dovanas ir atvirukus. Nenuilsdama persekiojo netoli jo buto Manhatane – tuomet jis galiausiai, tiesa, nenoriai, pareiškė kaltinimus.

      Ar tai vėl ji?

      Ne. Jo persekiotoja buvo maždaug penkiasdešimties, žema ir apkūni. Ši moteris jauna. Įpusėjusi trečią dešimtį. Aukšta ir liekna, apsirengusi lyg eitų į tarybos susirinkimą: aukštakulniai, balta palaidinė po švarkeliu, tamsūs griežtai sušukuoti plaukai. Ji nepanėšėjo į išprotėjusią persekiotoją ar smalsią žurnalistę, tačiau Rio iš patirties žinojo, kad jos galėjo būti tas pats asmuo, bet kam tai rūpi?

      Jai čia nėra reikalo slankioti – tik tai svarbu.

      – Dabar pat sustokit, – suvambrijo Rio, bet paliepimas jos nesustabdė, todėl jis prisimerkęs nusileido laiptais. – Sakiau…

      – Manęs laukia ponas Dakila.

      Ne žurnalistė ir ne pamišėlė, bent jau ne jo ieškanti, jei jau neatpažino kad ir bemarškinio, su džinsais ir darbiniais batais. Bet akivaizdžiai turėjo savų slaptų ketinimų.

      Rio šyptelėjo.

      – Ponia, užtikrinu jus, jam tai būtų naujiena.

      Dabar juos teskyrė keli žingsniai. Iš arčiau jis pastebėjo, kad jos sijonas įplėštas, aukštakulniai purvini, o palaidinė sutepta. Plaukai iš tiesų ne taip tvarkingai surišti, kaip jis iš pradžių manė; aplink veidą buvo išsipešusios tamsios garbanotos sruogelės.

      Įdomus veidas. Trikampio formos. Išsikišę skruostikauliai. Didelės žalios akys. Katiniškos, – pamanė jis.

      Gal tai ir nesvarbu, bet jei ją ištiko kokia nelaimė, jis tikriausiai galėtų bent jau pasisiūlyti…

      – Manote, СКАЧАТЬ