Skandalingas romanas. Elizabeth Bevarly

Чтение книги онлайн.

      – Jūs ir jūsų leidėjas reklamuoja knygą kaip romaną, bet niekam nekyla abejonių, kad kūrinio pagrindas – labai autentiškai – pagrįstas jūsų patirtimi iš prostitutės gyvenimo.

      – Ką?! – sušuko Violeta. – Tai netiesa! Aš niekada…

      – Nekyla abejonių ir dėl Etano. Jūs taip tiksliai ir smulkiai aprašėte vyriškį, kad kiekvienam Čikagoje aišku, kas jis toks.

      Violeta akimirką didžiavosi, kad pavyko parašyti nuostabų kūrinį, kad tikroviškai aprašė veikėją – beveik pažodžiui – taip mano dauguma skaitytojų. Paskui prisiminė, kad šitas vyras ką tik pavadino ją prostitute, ir vėl pašėlo. Bet, deja, jai nespėjus susivokti, jos užpuolikas vėl svaidėsi priekaištais.

      – Ir jei jūs neišspausdinsite atsisakymo dėl šito… šito… – Nepagarbiai smogė į knygą. – …šito mėšlo gabalo…

      – Ei! Tai ne mėšlas! Weekly Publishers išspausdino knygos recenziją!

      – …užtikrinu, Etanas padarys viską, kad negautumėte nė sudilusio skatiko, nes paduos jus į teismą ir net jūsų provaikaičiai mokės priteistus pinigus.

      To jau per daug. Kai žmonės ima ją gąsdinti neegzistuojančia šeima, Violeta išties įsisiautėja. Ji staigiai pakilo, net knygyno darbuotoja cyptelėjo kaip pelė. Tada išsitiesė visu metro septyniasdešimt centimetrų ūgiu – atrodė beveik metro aštuoniasdešimties, nes avėjo batelius su beveik septynių centimetrų kulniukais. Tada palinko prie užpuoliko ir grėsmingai prisimerkė.

      Tačiau net ir tada Ponas Apatinis Margintas Turkiškais Raštais buvo už ją aukštesnis. Ir spoksojo į ją dar grėsmingiau.

      – Ojojoi, ir kas jūs toks? Pramanytas Etano advokatas?

      Jis ant stalo šalia knygos niekinamai numetė vizitinę kortelę, bet Violeta net nesivargino į ją žvilgtelėti. Jai nerūpėjo, kas jis. Neketino spausdinti atsisakymo dėl to, kas ir taip yra grynas prasimanymas.

      – Ne, – atsakė jis, – aš ne Etano advokatas. Aš esu Etanas. Ir niekada nepirkau moters, tuo labiau tokios kaip jūs, panele Frenš, dėl sekso.

      Antras skyrius

      Kai Gevinas Meisonas trinktelėjo durimis savo biure Mičigano aveniu, jo pyktis nė kiek nesumažėjo. Niekas negelbėjo: beveik pusiaukelėje, už septynių kvartalų nuo knygyno, atsivėrė dangus ir jam virš galvos išskleidė šalto spalio lietaus debesis. Laimei, buvo šeštadienis, todėl niekas nepamatė jo taip netvarkingai atrodančio. Nematė, kai iš visų jėgų sviedė knygą Aukštakulniai, šampanas ir seksas. O varge! per kambarį. Kietas viršelis smarkiai atsitrenkė į sieną ir sudrebino tris įrėmintus diplomus. Knyga nukrito ant apvalių pigių vazelių ir nusileido ant žemiau esančio baro.

      Jis tikėjosi, kad kelionė iki knygyno ar atgal leis atsikratyti įniršio, užvaldžiusio praėjusią savaitę, kai pūstelėjo paskalų vėjelis, įsisukęs ne tik tarp kolegų, bet ir tarp draugų Čikagoje. Todėl jis tikėjosi, kad susitikęs akis į akį su ta… ta… pagiežinga intrigante ir melage, kurios sarkastiškas romanpalaikis kopė į perkamiausiųjų sąrašus greičiau nei jo gyvenimas pradėjo skęsti liepsnose. Su visomis situacijomis Gevinas susidorodavo viską imdamas į savo rankas. Visada viską kontroliuodavo, nenurimdavo tol, kol pasijusdavo gerai.

      Bet nei pasivaikščiojimas, nei susitikimas su Reiven Frenš nė per nago juodymą nesumažino pykčio. Iš tiesų stebėdamas, kaip ji pasirašinėja, kaip nerūpestingai, pasitikėdama ir net gražiai, po šimts, atrodo, pajuto dar didesnį pasipiktinimą. Kas, po velniais, ji mano esanti? Juk ji pelnosi šmeiždama kitus. Kaip ji gali lobti ir džiūgauti, žlugdydama kitų gyvenimus?