Skandalingas romanas. Elizabeth Bevarly

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Kai pasirašė paskutinėje knygoje – kai pažvelgė į tuščią stalą, rožių aromatas sumišo su glicinijos kvapu – ji kovojo su mėšlungiu, kuris sutraukė nuo rašymo, ir jautėsi visiškai išsekusi.

      Deja, kai užsidėjo gudrutės kaukę ir ėmė įsivaizduoti, kaip grįš namo, persirengs purvinais džinsais ir marškinėliais ir pasileis per DVD grotuvą Kasablanką, kažkas ant stalo priešais ją numetė dar vieną knygos kopiją. Stipriai trinktelėjo. Išsigandusi Violeta pakėlė akis ir susidūrė su neįtikėtinomis, beveik permatomomis, žydromis akimis. Jos buvo toli gražu ne tik rimtos ir piktos, bet netgi įniršusios.

      – Hm, sveiki, – išspaudė ji. – Aš, ak… Atleiskite. Nepastebėjau jūsų.

      Mintis, kad ji nepastebėjo jo, atrodė neįtikima ir jai pačiai, o vyriškis tik dar pikčiau prisimerkė. Bet nieko nesakė, tik stipriai pastūmė knygą.

      Vargais negalais atplėšusi nuo jo akis Violeta pažvelgė į knygą, kuri – kaip ji pati sau sakė – jai yra daug svarbesnė. Bet dėmesį patraukė ranka – išskėsti ant viršelio pirštai uždengė juodus aukštakulnius, plona burbuliukų srovele putojantį šampaną ir raudonų nėrinių kelnaites bei liemenėlę. Didelė raumeninga ranka: atrodė, kad įbestas nykštys glosto raudonų nėrinių apatinius. Labai didelė ir raumeninga ranka, papuošta dailiu žiedu, inkrustuotu oniksu ant didžiojo piršto, – jis galėjo būti vestuvinis arba ne, nes užmautas ant kairės rankos. Bet ranka nepajudėjo nuo knygos, ir Violeta negalėjo pasirašyti – ji ir vėl pakėlė akis. Vyriškis spoksojo į ją labai atšiauriai, ir mergina dar labiau sumišo.

      Ji bandė prisiminti, ar buvo jį sutikusi anksčiau, o gal padarė ką nors, kad sukėlė tokią reakciją. Gal netyčiom netinkamai rezervavo staliuką Chez Alain ar nepastebėjo dėmės vonioje Ambasadoriuje? Gal sumaišė kelnių siūles, kai dirbo siuvėja Esekso siuvykloje? O gal nusiuntė ne tuos rankogalių segtukus, kai buvo prašmatnių vyrų drabužių parduotuvės darbuotoja? Žinoma, ne. Ankstesniuose darbuose niekada nedarė jokių kvailysčių, ir, be abejonės, prisimintų šias akis ir tokį vyrą.

      Akivaizdu, jis nenori jos autografo. Tad Violeta mandagiai paklausė:

      – Ar, hm, ar jūs norite paklausti?

      Jis minutėlę tylėjo, bet veidas pasikeitė, truputėlį atsipalaidavo. Spoksojo į ją taip, lyg bandytų prisiminti, ar buvo ją sutikęs anksčiau ir ar būtų ją kaip nors nuskriaudęs. Violetai pasidarė nepaprastai juokinga, nes tokie vyrai kaip jis niekada nesielgia neapgalvotai.

      Galų gale vyriškis nuleido akis į knygą ir patraukė ranką, kad galėtų atversti. Surado puslapį knygos gale, kur buvo pažymėjęs turkišku raštu išmarginta šilko skiaute, išplėšta iš kažkokio drabužio. Tada pakišo knygą Violetai ir bedė pirštu į antraštę.

      – Dvidešimt aštuntas skyrius, – pasakė jis.

      Štai kaip. Jokių klausimų, jokių komentarų, tik paskutiniojo knygos skyriaus numeris ir pavadinimas Etanas. Iš visų veikėjų, kuriuos Violeta aprašė Aukštakulniuose, skaitytojams labiausiai patiko šis. Jo žodžius citavo visose iki šiol parašytose knygos recenzijose, apie jį kuždėjosi pokalbių šou dalyviai, reklamuojantys knygą televizijose. Jis buvo pats stipriausias, vyriškiausias, labiausiai savimi pasitikintis ir turtingas. Patekęs į verslo pasaulį ar visuomenėje jis buvo negailestingas, arogantiškas ir valdingas. Nors su Roksana jis bendrauja šiurkščiai, atrodo galingas ir paprastas, bet jame glūdi švelnumas, kuris beveik priverčia pagrindinę veikėją aukštakulnius iškeisti į meilę.

      Toks pavyzdys dar kartą parodo, kad knyga – grynas prasimanymas, kurį Violeta parašė tikrai ne iš asmeninės patirties. Ji jokiais būdais niekada neįsimylės. Nes nesugeba mylėti. Dar nesulaukusi paauglystės sužinojo, kad negalima įsileisti jausmų, nes išsiskyrimas su jausmų objektu vis tiek neišvengiamas. Arba ji persikeldavo į kitus globos namus, arba jos draugai. Kartais ji netekdavo globėjų – dėl ligos, ekonominės padėties arba kaprizų.

      Todėl jokiais būdais nerizikuos ko nors pamilti.

      – Taip? – susidomėjo Violeta. – Norite paklausti dėl dvidešimt aštunto skyriaus? Apie Etaną?

      – Ne paklausti, – atsakė jis, – o pareikalauti.

      – Kaip suprasti…

      – Reikalauju atsisakyti, – pareiškė jis, pertraukdamas Violetą.

      Dabar ji išties sutriko.

      – Atsisakyti? – kaip papūga pakartojo ji. – Kam? Kodėl turėčiau išspausdinti atsisakymą? Knyga yra…

      – Piktavališka, šmeižikiška ir grynas melas, – pabaigė jis. – Ypač dvidešimt aštuntas skyrius.

      Ji supykusi tylomis sutiko, kad knyga išties yra išgalvota. Juk tai romanas. Ak. Kodėl žmonės mano, kad tai tikri atsiminimai? Ji turėtų būti geresnė rašytoja. Bet visi kiti jo kaltinimai tikrai absurdiški. Romanai nebūna piktavališki ir šmeižikiški kaip tik dėl fikcijos. Todėl reikalavimas atsisakyti atrodo kvailas.

      Vis dėlto Violeta suabejojo, prieš atsakydama, nenorėjo liūdinti vyruko ar įžeidinėti jo tariamo įžvalgumo. Ji atsargiai pasakė:

      – Labai apgailestauju, kad knyga jums nepatiko, pone…

      Jis nepasakė vardo, tik rūsčiai spoksodamas atkirto:

      – Patiko man ar ne, nesvarbu. Bet žinau, kad dvidešimt aštuntas skyrius yra netinkamas, todėl reikalauju jo atsisakyti. Dėl to, kad pakeitėte vardą ir pavadinote Etanu…

      – Pakeičiau vardą? – aidu atkartojo ji. – Jokio vardo nepakeičiau. Kam to reikia? Etanas yra išgalvotas. Knyga…

      – Jūs negalite nuslėpti vyriškio tapatybės, vien tik pakeisdama vardą, panele Frenš, – vyras nesiliovė, atrodė, jos nė negirdėjo. – Aprašėte Etano plaukus, odos spalvą, jo profesiją, biurą, namus, hobį, jo išvaizdą… ir sudėjimą… Viską. Aiškiai ir teisingai. – Jis čiupo šilko skiautę, kuria buvo pažymėtas puslapis. – Jūs net parašėte, kokios firmos apatinius jis dėvi.

      Violeta suglumusi papurtė galvą. Negalėjo suprasti, ar jos tardytojas yra paprasčiausiai suklaidintas, ar įniršęs pamišėlis. Pasisuko į knygyno tarnautoją tikėdamasi, kad ji ir vėl įsikiš, kaip tada, kai minia buvo pernelyg įsismarkavusi. Bet mergina įdėmiai žiūrėjo į tamsiaplaukį vyrą, nuščiuvusi ir išsižiojusi, ji atrodė dar labiau pakerėta nei Violeta.

      Ji nusisuko nuo merginos, bet vis dar nesumojo, ką atsakyti žaviajam skaitytojui. Gal minutėlę su juo pažaidus pavyktų nuleisti jį nuo debesų.

§

      – Daugybė vyrų dėvi turkišku raštu margintas trumpikes, pone…

      Bet jis vis tiek nepasakė savo vardo. Tik papurtė šilko skiautę ir atrėžė:

      – Tik ne tuos, kurie vežami iš vienintelės mažai žinomos parduotuvėlės Elzace, kur toks modelis yra visiškai unikalus.

      Nejaugi? Na, ji skaitė apie tą vietą žurnale Esquire ir spėja, kad ji tikrai žinoma – visai kitokia nei jis įsivaizduoja. Skaitė, kad ten įdarbinami savi audėjai, dizaineriai ir net vietiniai, kad СКАЧАТЬ