Nuobodu nebus. Nancy Warren

Чтение книги онлайн.

      – Ketinau pasiieškoti vietos mieste.

      Linetė papurtė galvą.

      – Sunku rasti vietą apsigyventi. Nuomojami butai bjaurūs ir neatitinka kainos. Geriau apsigyvenkite mums priklausančiame buvusio ūkvedžio būste.

      – Senele, – pasakė Klerė. – Gal mums reikėtų apie tai pasikalbėti?

      – Man atrodo, kad kuo anksčiau Frenkas Karmondis sužinos, jog pas mus gyvena vyras, tuo geriau. Jis juk nevaldomo būdo. Tegu žino, kad turime, kas mus apgins.

      Klerė svarstė, ką čia jos senelė bus sumaniusi. Ji turi didžiulį mažosios aviacijos lėktuvų pilotės stažą. Jai teko susidurti su pilkaisiais lokiais, skristi per pūgą, skraidinti girtus aukso ieškotojus ir patvirkusius keleivius, ir jai niekada neprireikė vyro pagalbos. Iš penkiasdešimties pėdų Linetė galėjo peršauti kokakolos skardinę. Viso to ji išmokė Klerę. Tad jos nereikėjo ginti nuo siautėjančio triukšmadario ar buvusio bendradarbio.

      Tačiau Klerė neketino to aptarinėti Maksui sėdint šalia, todėl tarė:

      – Kad tame būste būtų galima gyventi, reikia jį išvalyti, o tai užtruks porą dienų. Tas kelias dienas galėsite pagyventi miesto centre esančiame viešbutyje.

      Maksas pažvelgė į ją skaisčiomis rudomis akimis. Klerė įtarė, kad jam nebuvo sunku suprasti šio pokalbio potekstę. Jis linktelėjo.

      – Puiku. Aš atskridau lėktuvu. Ar čia yra taksi?

      Klerei nespėjus atsakyti, Linetė tarė:

      – Klerė nuveš tave į miestą. Mums būdingas šiaurietiškas svetingumas.

      Klerė šyptelėjo pro sukąstus dantis ir nusprendė netrukus rimtai pasikalbėti su savo mylima senele. Ji suprato, kad yra atvirai peršama. Jau daug kartų buvo jai sakiusi, kad jei Linetė ištekėjo už mažosios aviacijos lėktuvo piloto, Klerė nebūtinai turi sekti jos pavyzdžiu.

      Ji net stengėsi susitikinėti su vyrais, kurie didžiąją laiko dalį abiem kojomis tvirtai stovi ant žemės. Ėjo į pasimatymus su vieninteliu miesto odontologu, valklaivio kapitonu ir kasybos inžinieriumi. Visi tie vyrai buvo malonūs ir įdomūs. Ir kas iš to. Linetė atidžiai nužiūrėdavo kiekvieną naujai priimtą mažosios aviacijos lėktuvo pilotą, lyg ketintų jam pamatuoti vestuvinį kostiumą.

      – Eime, – pasakė Klerė Maksui. – Nuvešiu jus į miestą.

      – Kaip man sekėsi? – paklausė jiems einant seno automobilio link. Tas SUV visureigis buvo nusėtas rūdžių dėmėmis ir aplipęs dulkėmis, bet buvo toks pat patvarus kaip ir prieš dešimtį metų, kai ji išmoko vairuoti.

      – O kaip jums atrodo? Ji ne tik pasamdė jus. Bet panašu, kad įsisūnijo. Niekada nieko nekvietė apsistoti mūsų valdose.

      Ji sėdo į vairuotojo vietą, o Maksas numetė savo mantą ant galinės sėdynės ir atsisėdo šalia jos.

      – Ar jums tai sudaro sunkumų?

      Klerė susimąsčiusi pažvelgė į Maksą. Išskyrus nesėkmę su Karmondžiu, ji teisingai įvertindavo žmogaus būdą, bet senelė buvo dar nuovokesnė. Jos nuojauta sakė, kad Maksu Varu galima pasitikėti.

      – Ne. Visai ne.

      Jie važiavo pro lėktuvą Cessna, ir Klerė suprato, kad tai jo lėktuvas.

      – Turite nuosavą lėktuvą?

      – Taip, – jis gūžtelėjo pečiais. – Kaip tas kaubojus, visada ant savo arklio.

      Klerė nusišypsojo. Jam, matyt, teko taupyti metų metus, kad nusipirktų lėktuvą. Jautė, kad ir jis yra aistringas pilotas. O senelė juo susižavėjusi.

      Jiems besikratant keliu, ji pastebėjo, kad jis žiūri pro purvu aptaškytą langą į kilimo ir tūpimo taką, į vandenyną.

      – Čia gražu, – pasakė jis.

      – Įdomu, ką pasakysite sausio mėnesį, kai termometro stulpelis nukris žemiau nulio. Tada ir suprasite, ar galėsite gyventi Balteglių Įlankoje, ar ne.