Niujorkas. Santuoka dėl keršto. Tara Pammi

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ style="font-size:15px;">      Atodūsis ištrūko jai iš lūpų, sužvilgusios ašaros pavertė akis smaragdais.

      – Tu man buvai panaši į audrą, Klėja. Kunkuliuojančią, įnirtingą ir bebaimę. – Nuo gundančio jos odos kvapo jo pulsas pagreitėjo. – Maniau, kad esi pati stipriausia moteris, kokią man teko sutikti. Nesakyk, jog gyveni puikiai, bella, nes aš matau, kad tai netiesa. – Jis uždėjo ranką ant jos lieso peties ir spustelėjo. Ir pajuto, kaip ji dreba.

      Klėja pažvelgė į jį, jos veide atsispindėjo nuostaba ir nepasitikėjimas.

      – Aš kelias dienas pagyvensiu Čatsfilde. Jeigu tau ko nors reikės, bet ko, atvažiuok pas mane. Mes išgersime ir aš papasakosiu apie merginą, kurią sutikau universitete pirmą mokslo metų dieną ieškančią meno auditorijos. Jos plaukų spalva švytėjo variu, jos šypsena buvo vandenyno pločio… ji mėgavosi kiekvienu žingsniu, nes pagaliau buvo laisva… Tai buvo pasigėrėtinas vaizdas. Po dvejų metų ji susilažino su keturiais puikiais irkluotojais, – Stefanas nusišypsojo pagalvojęs apie save, Zajedą, Roką ir Kristianą, trykštančius pasipūtėlišku pasitikėjimu ir nustebusius, jog ši raudonplaukė išdrįso mesti jiems iššūkį, nors kitos moterys dievino žemę, kuria jie vaikščiojo, – kad ji greičiau jau nuoga pereis universiteto veją, nei džiaugsmingais šūksniais sveikins juos kaip nugalėtojus. Ji pasakė, jog jie yra išpuikėliai ir per daug gerai apie save galvoja. O kai jie nugalėjo per varžybas, ji tą vakarą perbėgo per veją tarsi žaibo blyksnis, apsirengusi, bet mirtinai nusitašiusi. Nes manė, jog jie pareikalaus, kad ji tesėtų pažadą. Nepamenu, ar dar kada nors taip juokiausi kaip tada.

      Ranka, kuri truputį virpėjo, Stefanas nubraukė ašarą, riedančią jos skruostu. Ir sukuždėjo devizą, pagal kurį gyveno Kolumbijos ketvertas. Žodžius, kurie Rokui, Kristianui, Zajedui ir jam pačiam ne kartą gerai pasitarnavo.

      – Memento vivere, bella.

      ANTRAS SKYRIUS

      Neužmiršk gyventi.

      Klėjos kojos drebėjo, širdis daužėsi krūtinėje ir ji atsirėmė į balkoną.

      Devizas, pagal kurį Rokas, Kristianas, Zajedas ir Stefanas gyveno… Ji visą laiką šaipėsi iš to, kaip jie ištardavo šiuos žodžius, kaip naudojo juos pasauliui, kuris jiems buvo tikra linksmybių vieta, užkariauti…

      Ji nerūpestingai šaipėsi iš jų devizo, nes, akivaizdu, pati buvo puikus pavyzdys, kaip reikia nepamiršti gyventi…

      Nejaugi kadaise ji tikrai buvo tokia?

      Stefano žodžiai užgriuvo ją tarsi cunamis, atskleidė tos moters, kokia ji buvo anksčiau, paveikslą, kuris dabar jau atrodė tik vaizduotės kūrinys.

      Ta Klėja buvo kupina aistros ir svajonių apie ateitį, nusiteikusi gyventi taip, kaip jai patinka.

      O štai šiandien ji čia ir laukia vyro, kuris apsimeta ją mylintis. Ji leidžia jam parinkti jai drabužius, tvarkyti jos laiką ir netgi gyvenimą. Ji laukia, kad jis ir vėl pažvelgtų į ją taip, kaip pažvelgė prieš trejus metus. Ir beviltiškai tikisi, kad jis ją tebemyli.

      Klėja leido gyvenimui eiti pro šalį liūdėdama, nutylėdama savo nuomonę, nurydama nuoskaudas ir žodžius.

      Kaip atsitiko, kad ji tapo tokia? Kur, po galais, yra Džeksonas?

      Nebegalėdama ilgiau laukti Klėja nuėjo koridoriumi. Lipant laiptais žemyn tuščia erdvė privertė suspurdėti širdį krūtinėje.

      Tačiau širdis sustojo, kai ją pasiekė duslus juokas ir jį lydintis kimus moters šnabždesys.

      Staiga baisi nuojauta pritrenkė Klėją it prekinis traukinys. Atrodė, kad ji eina pasitikti savo likimo. Oda pašiurpo, kai jausmingas aikčiojimas pripildė orą, tylą sutrikdė drabužių šlamesys ir kojų čiužėjimas.

      – Džeksonai… ak, mažuti… aš negaliu ilgiau, Džeksonai. Aš myliu tave ir… Pasakyk jai, kad viskas baigta, Džeksonai.

      Klėjos akys priplūdo ašarų, ji stovėjo užgniaužusi kvapą, o jos gyvenimas šią akimirką dužo į šipulius. Ji prispaudė prie šonų į kumščius sugniaužtas rankas, paskui vieną pakėlė ir susiėmė už burnos, kad neišsprūstų nevilties aimana ir jos neišduotų.

      Ji vėl išgirdo aikčiojant, Džeksonas tyliai nusikeikė ir jos vaizduotėje akimirksniu ištilo atitinkamas vaizdas.

      – Pakentėk dar kelis mėnesius, mažute. Tu juk supranti, kokie svarbūs mums jos ryšiai. Klėja yra tikra aristokratė, tokių kaip ji aš daugiau nesutiksiu. Ar žinai, kokia tikroji Džeinės Alkot turto vertė? Dar keli tokie klientai kaip ji ir mes būsime turtingi.

      – Bet, Džeksonai… – Klėja įsivaizdavo geidulingai papūstas Ešlės lūpas. – Aš iki to laiko išstorėsiu. Nejaugi tu taip nori pradėti mūsų bendrą gyvenimą? Man reikės slapstytis, kad ponia Puikioji Sustingėlė manęs nepamatytų, o tu apsimetinėsi, jog esi ją įsimylėjęs sužadėtinis? Nuo minties, kad tu ją glamonėsi, man…

      Ešlė nėščia… Atrodė, kad ją talžantiems likimo smūgiams nebus galo.

      − Neturiu jokio noro jos glamonėti. Tu juk puikiai žinai, kad po mūsų popietinių pasimatymų aš nebeturiu jėgų tai daryti, net jei ir norėčiau. − Džeksonas kalbėjo garsiai šnopuodamas.

      Išgirdusi patenkintą Ešlės kikenimą Klėja delnais užsidengė ausis.

      – Duok man dar kelis mėnesius, – saldžiu balsu suokė Džeksonas. – Kol kas ji mums dar naudinga. Kai tik pasinaudosiu visais Klėjos ryšiais, aš jos atsikratysiu. O iki to laiko velniškai svarbu elgtis taip, kad ji nieko neįtartų.

      – O jei ji pasitrauks anksčiau?

      – Kodėl turėtų pasitraukti? Po visų jos tvirtinimų, jog trokšta būti kuo toliau nuo savo šeimos ir vyro, kurį jie norėjo jai įpiršti, Klėjai beviltiškai reikia meilės, beviltiškai reikia pajusti, kad jai sekasi – pasisekė bent jau sužadėtinį susirasti. – Džeksono balse nebuvo nė šešėlio abejonės. Jis tikrai tikėjo tuo, ką sako. – Su tokia moterimi, kokia dabar yra Klėja Norvud, joks vyras nenorėtų turėti reikalų. Kas gali jos geisti?

      Tulžis ėmė graužti Klėjai gerklę ir ji pasuko atgal. Atsidariusi sunkias duris į laiptinę įveikė tik vieną laiptatakį, tada kojos nebeišlaikė ir ji žnektelėjo ant purvinų grindų.

      Beviltiškai reikia meilės, beviltiškai reikia pajusti, kad sekasi…

      Dunkstelėjusi pakaušiu į sieną Klėja užmerkė akis, taip užtverdama kelią ašaroms, kurios grasino ją užtvindyti. Vis dėlto keli lašeliai prasisunkė pro užspaustus vokus.

      Kaip ji galėjo taip apsigauti dėl Džeksono? Kaip nenumatė tokios pabaigos? Kiek dar kartų jai teks mokytis iš savo pačios klaidų? Jos niekada niekas nevertino už nieką kitą, išskyrus tėvo vardą, niekada ji nebuvo vertinga pati.

      Kad ir kaip toli ji bėgtų, ją pasiveja jos pavardė ir viskas, kas su ja susiję. Klėją apėmė neregėtas įniršis ir pasišlykštėjimas savimi.

      Keturis mėnesius ji leido Džeksonui СКАЧАТЬ