Prašom netrukdyti. Jill Shalvis

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ style="font-size:15px;">      – Tu tik pažiūrėk, – aiktelėjo Liza, sena Emos draugė ir ką tik iškepta padėjėja. – Regis, į apdailą jie žiūri nepaprastai rimtai. Kiekviena detalė verta vietos nacionaliniame muziejuje.

      – Neabejoju, jog vyrai kaip tik dėl to čia ir lankosi, – nuskambėjo Eriko, dar vieno artimo Emos draugo ir naujojo pavaduotojo, pastaba. Jis nenuleido akių nuo dailaus nuogos damos, išsitiesusios ant prabangios kušetės, paveikslo, o veide švytėjo pasitenkinimas. – Dėl kokybės.

      Liza išraiškingai užvertė akis.

      – Nepamiršk, mus čia domina tik restoranas.

      – Taip, taip, aš, kaip virėjas, dievinu nuostabius restoranus, bet mes čia tam, kad išgelbėtume Emos kailį… oi!

      Erikas net sulinko nuo Lizos niukso į šonkaulius.

      – Kas yra? Juk tai tiesa.

      Pasidygėjusi Liza papurtė galvą.

      – Netiesa, o tu ne virėjas.

      – Virėjas.

      – Ne.

      Ema sunkiai atsiduso. Šiedu turėjo neįtikėtiną talentą vesti vienas kitą iš kantrybės vien būdami šalia. Erikas vėl sutelkė dėmesį į atviras nuogybes.

      – Tu kaip šuo, – sušvokštė Liza. – Visi vyrai – gyvuliai. – Au, au, – sulojo atsakydamas Erikas.

      Jei jau Erikas šuo, tai puikiai atrodantis – aukštas, su kasdienėmis chaki spalvos kelnėmis, prasegtais marškinėliais, teniso bateliais ir saulės akiniais, užtupdytais ant šviesių plaukų. Akys – dangaus žydrumo. Vieno jo žvilgsnio ir plačios šypsenos pakaktų sustabdyti eismą. Be to, puikiai mokėjo gauti viską, ko tik užsigeisdavo.

      Emai mirtinai reikėjo jų abiejų.

      – Einu užsiregistruosiu, – paskelbė Liza. – Paprašysiu kambario kuo toliau nuo tavojo, – ji dūrė pirštu į Eriką.

      – Neprieštarauju, – abejingai gūžtelėjo jis. – Ema, duodu tau paskutinę galimybę. Kam visas tas vargas? Imk mane virėju. Juk žinai, kad esu išties geras.

      Tikra tiesa, Erikas buvo nuostabus šefas. Tačiau savamokslis, todėl niekas į jį rimtai nežiūrėjo.

      – Erikai… – pradėjo Ema.

      – Taip, taip. Einu patikrinsiu barą.

      – Neprieštarauju, – mestelėjo Liza. Po akimirkos Ema vestibiulyje liko viena.

      – Ką gi, – sumurmėjo sau po nosimi. – Regis, bus smagu.

      Anksčiau jie visi trys išties smagiai leisdavo laiką. Dar tuomet, kai mokėsi koledže. Tais laikais jų gyvenimo variklis buvo linksmybės ir pramogos. Tai tęsėsi iki pat praėjusių metų, iki tos akimirkos, kai Erikas turėjo kvailumo prisipažinti Lizai ją mylįs, padovanojo žiedą su deimantu ir vedė ją. Tiesa, santuoka, grįsta linksmybėmis ir aistra, truko du pašėlusius, audringus mėnesius, kol juodu pirmą kartą rimtai susikivirčijo. Nei vienas, nei kitas nebuvo turėję rimtų santykių, grįstų tikra meile. Jų viduje kaip ugnikalnyje lava tebekunkuliavo galybė jausmų, todėl ir šiepė dantis vienas prieš kitą.

      Ema mylėjo juos abu. Jeigu jie per savo aklumą nesupranta, kad tereikia vienam kitu pasitikėti, ji užrakins juos viename kambaryje ir nepaleis tol, kol visko neišsiaiškins. Bet gal kitą kartą. Erikas teisus. Ji privalo gelbėti savo kailį.

      Ema žengė prie registratūros.

      – Dvyliktas aukštas, kaip ir jūsų bičiulių. Jūsų kambarys – 1212. Pro langą atsiveria nuostabus vaizdas į miestą. Jei ko nors prireiktų, nesivaržydama skambinkite.

      O kad viskas būtų taip paprasta. Tiesiog galėtum paskambinti ir užsisakyti šefą Džekobą Hilą…

      Kreivai šyptelėjusi ji paėmė raktą ir pasivijo Lizą su Eriku prie liftų.

      – Ši vieta nepakartojama. Gali užuosti ore sklandantį susijaudinimą, – sveikindamas ją Erikas kilstelėjo butelį alaus.

      Liza triukšmingai įkvėpė ir gūžtelėjo.

      – Ši vieta tokiems žmonėms, kurie nori užčiuopti pulsuojančio gyvenimo tvinksnius, nori pasijusti kosmopolitiški, paragauti egzotikos. Aš visa tai jaučiu.

      – Nuo kada tapai toks kosmopolitiškas, pone Vienoje rankoje butelis alaus, kitoje – nuotolinio valdymo pultelis?

      – Nuo tada, kai dvi damos Erotikoje mane ėmė ryte ryti akimis.

      Lizos akys sužaibavo.

      – Erotikoje?

      – Bare. Kad būtum, mažute, mačiusi, – jis vylingai kilstelėjo antakį. – Reikėjo mane geriau saugoti, kai turėjai tam progą.

      – Cha!

      Erikas atrodė be galo savimi patenkintas.

      – Keliu tostą už tai, kad įkalbėtume šefą dalyvauti televizijos laidoje, – jis dar sykį kilstelėjo butelį.

      Liza linktelėjo.

      – Už tai, kad Emai pasisektų.

      – Pritariu, – Eriko akys siurbte įsisiurbė į ją ir žvilgsnis tapo švelnus, o šypsena – nuoširdi. Lizos šypsenos kaip nebūta.

      – Kas nutiko? – pasidomėjo Erikas.

      Liza tylomis papurtė galvą.

      – Ar mūsų nuomonės ką tik… sutapo?

      Erikas nusikvatojo.

      – Abejoju.

      – Ne, išties.

      – Tai apsibrauk šią dieną kalendoriuje. Matyt, pragaras užšalo.

      – Tu – tikras šmaikštuolis.

      – Aš kalbu labai rimtai, – jis grėsmingai žengė link jos. – Kai buvome vedę, tu prieštaraudavai viskam, kad ir ką sakyčiau. Jei ištardavau: Mieloji, pažvelk, koks mėlynas dangus, tu tuojau pat pataisydavai, kad dangus žydras arba tamsiai mėlynas, tik jau ne šiaip mėlynas.

      Šį kartą žingsnį žengė Liza ir palinko į jį visu kūnu:

      – Aš taip nesielgiau.

      Jųdviejų nosys kone lietėsi.

      – Tiesa skaudina, ar ne, mieloji?

      Abu sunkiai švokštė kaip kovai pasirengę boksininkai, o nuo jų sklido aiškiai juntamos bangos. Reikia pripažinti, kad ne vien pykčio.

      – Bičiuliai, – pakvietė Ema.

      – Žinai, СКАЧАТЬ