Paveldėti su sąlyga. Lynne Graham

Чтение книги онлайн.

      Ofelija žinojo, kas jį to išmokė, bet nieko nebesakė. Norėdama lengviau pakelti sunkią dabartį, ji stengdavosi galvoti apie ateitį. Jai labai patiko sodininkystė, kurią studijavo koledže, bet pareigos namie neleido siekti savarankiškos karjeros. Dabar jai buvo dvidešimt penkeri. Aptvertajame sode auginami augalai buvo jos išsigelbėjimas, nes visą kitą laiką ji skyrė milžiniškam griūvančiam namui ir senai ligotai moteriai prižiūrėti. O pastaruoju metu šias užduotis dar slėgė neapmokėtos sąskaitos ir nenumaldomai mažėjančios pajamos. Labai gaila, bet vargu ar artimiausiu laiku Metaksis pasibels į jos duris! Keista, kad senelei kyla tokių fantazijų, juk ji niekada nepasižymėjo humoro jausmu.

      – Netuščiažodžiaukime, – sausai tarė Lisandras Metaksis vyriausiajam savo Londono teisininkui.

      – Sužinojau, nors tai be galo stebina, kad jūs įtrauktas į ponios Stiuart testamentą kaip paveldėtojas. Kaip suprantu, Jums būtina dalyvauti, kai advokatas skaitys testamentą, tad jis sutiko tai padaryti jums patogią dieną.

      Lisandras labai lėtai ir be garso iškvėpė orą. Mistikai jis tiesiog neturi laiko. Kodėl Gladisė Stiuart įtraukė jį į testamentą? Kažkokia nesąmonė.

      – Gal senoji ponia apgailestavo, kad netinkamai elgėsi su jūsų šeima būdama gyva, ir taip norėjo mirusi užglostyti visus nesutarimus, – spėliojo teisininkas nervingai laukdamas, nes galingiausias jo klientas vis dar tylėjo. – Gulint mirties patale žmogaus jausmai tikrai neretai pasikeičia.

      – Norint nusipirkti tą valdą, man nereikia tos moters palaiminimo.

      Lisandras niekad nebuvo sutikęs Gladisės Stiuart. Bet jo velionis tėvas kartą ją apibūdino kaip piktavalę aukso ištroškusią žiežulą. Be abejo, nesibaigianti jos neapykanta visus tuos metus kėlė nerimą jo tėvams, Aristidui ir Virdžinijai. Lisandras manė, kad tai tik perdėtas įtėvių sąžiningumas. Galiausiai, kokia čia bėda? Jo tėvas tik nutraukė sužadėtuves su Gladisės dukra Keite ir vedė Virdžiniją. Taip jau kartais nutinka, ir normalūs žmonės nepaverčia to viso gyvenimo nelaime.

      Po keturiasdešimt aštuonių valandų Lisandro sraigtasparnis nusileido Madrigalo dvare. Kaip visada, jis keliavo ne vienas. Kartu atskrido būrelis rūpestingų darbuotojų ir naujausia lovos partnerė Anička – rusų kilmės blondinė, papuošusi bent du to mėnesio aukštos klasės madų žurnalų viršelius.

      – Kokie gražūs rūmai, – netikėtai svajingu balsu tarė viena padėjėja.

      Didžiulius plačiai išsidriekusius šviesių plytų rūmus puošė dvipusiai švieslangiai ir fantastiška stogo linija: tai buvo puošnių kaminų, frontonų ir bokštelių miškas. Lisandras nebuvo sužavėtas. Istorija jo niekad nedomino, o apgriuvęs, netvarkingų sodų apsuptas pastatas neatitiko jo polinkio prie tvarkos ir drausmės. Jei šitiek trūkumų matyti iš pirmo žvilgsnio, čia greičiausiai bus tik ledkalnio viršūnė, – niūriai mąstė Lisandras, tvirčiau sučiaupdamas juslias lūpas. Greitai atlikti remontą bus tikras išbandymas.

      – Jis griūva, – nepatenkinta burbtelėjo Anička valydamasi nuo delnų rūdis, prilipusias jai neatsargiai atsirėmus į geležinę baliustradą ant akmeninio tilto per griovį.

      Užgriozdintame akmeniniame prieangyje viduramžiškos vinimis sutvirtintos ąžuolinės durys buvo praviros. Lisandras kritiškai nužvelgė sienas, kurias verkiant reikėjo perdažyti, stambiai išraižytas niūrias plokštes ir nušiurusius Viktorijos stilių imituojančius baldus. Tai lindynė, tikra dvidešimt keturių karatų prabos lindynė, atsidūrusi prie sunykimo ribos. Bet, nepaisant kainos, jis privalo ją nupirkti. Nors ir milijardierius, Lisandras buvo kritiško proto verslininkas. Iškilusi perspektyva buvo didžiausias iššūkis žmogui, kuris jausmų niekada nelaikė svarbesniais už praktiškumą.

      Advokatas Mortonas pasveikino Lisandrą didžiojoje salėje, pasiūlė palydai palaukti ir palydėjo turtuolį į išblukusią svetainę, kurioje baldai niūksojo apgaubti apdangalais nuo dulkių.

      – Deja, ponios Stiuart anūkė Ofelija užtruko, bet tuojau turėtų atvykti, – apgailestaudamas atsiprašė pusamžis vyras.

      Kaip tik tuo metu Ofelija kieme nuspaudė seno apdaužyto Land Roverio stabdžius. Ji vėlavo ir dėl to niršo, nes buvo pranešusi advokatui, kad jau turi šiai popietei planų, bet jis nekreipė į tai dėmesio. Pasak seno posakio, pinigai gali viską, ir graikų milijardierius buvo aiškiai svarbesnis nei ji.

      Toks požiūris Ofeliją siutino, nes praėjo vos savaitė po senelės laidotuvių ir kiekvieną laisvą akimirką atimdavo kalnas su netektimi susijusių reikalų. Ji tikrai buvo tokia užimta, kad net teko asmeniškai nuvežti augalus geriausiam savo klientui, kuris dukart ieškojo jos aptvertajame sode ir nerado. Negana to, netikėtą naujieną, kad Lisandras Metaksis taip pat dalyvaus skaitant testamentą, advokatas pranešė vos vakar.

      Skubiai eidama pro virtuvę Ofelija pagalvojo, kaip beprasmiška buvo atitempti Lisandrą Metaksį į Madrigalo dvarą. Vis dėlto dėl kokios priežasties jos senelė turėjo nekenčiamą giminaitį įtraukti į testamentą? Iš pradžių nepatikėjusi pribloškiamu Donaldo Mortono pranešimu, Ofelija padarė nesmagią išvadą, kad Metaksio įtraukimas į testamentą galėtų reikšti tik tai, kad palikdama šį pasaulį jos senelė kerštavo. Bet nieko konkretaus Ofelija nenujautė.

      Ji pripažino, kad Lisandras Metaksis būtų labai tikėtinas Madrigalo dvaro pirkėjas ir naujasis savininkas. Ji net pripažino, kad tai būtų geriausia lemtis, kokia galėtų ištikti šį senovinį turtą, nes tikrai reikėjo žmogaus, galinčio jo išlaikymui turėti maišus pinigų. Vis dėlto būtų daug mieliau nesusitikusi su Lisandru, nes negalėjo pamiršti, kad jo tėvas sužlugdė jos motinos, o kartu ir jųdviejų su seserimi, gyvenimą. Aristidas buvo plevėsa. Turtingas, išlepintas ir savanaudis mergišius, niekad nepagalvojęs, kokią žalą daro kitiems. O jei tikėti įvairiais atsiliepimais, Lisandras Metaksis buvo daug blogesnis nei jo velionis tėvas, nors, visuomenei išlaisvėjus, jam paprasčiau gyventi savo niekingą gyvenimą. Jis – pirmasis Metaksis, peržengęs Madrigalo slenkstį per daugiau nei trisdešimt metų.

      Sutrikusių žmonių grupelė laukė didžiojoje salėje: trys vyrai ir moteris dalykiniais kostiumais. Kita moteris buvo nepaprastai miela blondinė, vilkinti trumpa gelsvai žalsva suknele. Ji demonstravo savo itin ilgas kojas ir it karalienė mėgavosi susižavėjusių vyriškių alpuliu.

      – Laba diena, – praeidama pasisveikino Ofelija.

      Prie svetainės durų Ofelija giliai įkvėpė. Kažkur galugerklyje jai ėmė pašėlusiai tvinkčioti.

      Donaldas Mortonas, šeimos advokatas, nedelsdamas pristatė:

      – Ponas Metaksis… čia Ofelija Karter.

      – Pone Metaksi… – Ofelijos atsakas buvo nenatūralus. Ją sustingdė stulbinamai tamsios, bronza tviskančios akys. Nors laikraščiuose buvo mačiusi nuotraukų, neįsivaizdavo jo ūgio. Jis buvo beveik dviejų metrų ir mažai kuo priminė žemą, kresną savo tėvą. Jai užėmė kvapą. Lisandras buvo pritrenkiamai žavus, juodais trumpais plaukais ir liesų griežtokų veido bruožų, kuriuos pabrėžė skvarbus gilių tamsių akių žvilgsnis. Jo vyriškų lūpų tobulumą išryškino blankus, tamsiai mėlynas, šiurkštus šešėlis. Net ji pajuto atvirą ir jusliai jaudinantį jo patrauklumą, ir tai sukrėtė, nes vyrai paprastai jos taip neveikdavo.

      – Panele Karter.

      Tamsios СКАЧАТЬ