Nepriklausoma moteris. Jane Porter

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ siaubingai raudonais plaukais. Dvidešimt šešerių. Iš pradžių buvo manekenė, vėliau – piniginių dizainerė. Dabar prisimeni?

      Be abejo, Ru prisiminė Andželą.

      Šeichas jos siekė, susuko galvą, o po kelių mėnesių pametė. Dėl to, ką pati jautė Zajedui, Ru atsisakė priimti Andželą, bet kai ši mėgino žudytis, suprato turinti padėti vargšei mergaitei. Andžela buvo giliai nugrimzdusi į liūdesį, prireikė kelis mėnesius kantriai dirbti, kol naujoji klientė įveikė širdgėlą.

      Kai sudūžta meilės apimta širdis, vieniems tai tolygu mirčiai, o kitiems – detoksikacijai. Smegenys staiga nebegauna iki šiol jas maitinusio narkotiko, trokšta mylimojo, trokšta jo glamonių, to hormonų ir cheminių medžiagų antplūdžio, kuris užplūsta kartu su jo artumu.

      Po dvylikos metų tyrinėjimų Ru suprato, kad meilė, įsimylėjimas – tai stipriausias žmonijos narkotikas. Meilė veda iš proto, teikia pasitenkinimą, sukelia priklausomybę. O jeigu nesiseka – griauna.

      – Žinau, kad ji buvo atėjusi pas tave, – monotonišku balsu pridūrė Zajedas. – Pats pasakiau jai tavo pavardę. Maniau, galėsi jai padėti.

      Ru vėl susmuko ant kėdės.

      – Tu pasiuntei ją pas mane? – Ji iš lėto nepatikliai papurtė galvą. – Kodėl?

      Jis suraukė kaktą ir skėstelėjo rankomis, tarytum atsakymas būtų savaime aiškus.

      – Nerimavau dėl jos.

      – Vadinasi, ji tau rūpėjo.

      – Nemylėjau, bet nenorėjau įskaudinti.

      Ru su panieka nužvelgė jį.

      – Tai gal neturėtum susitikinėti su moterimis, kurios turi širdį ir protą.

      Jis kilstelėjo antakį.

      – Ką siūlai?

      – Lėlytes. Robotus. Skudurines lėles. Pripučiamas lėles. – Ru šyptelėjo. – Jų neįskaudinsi numetęs į šalį.

      Jo akyse kažkas blykstelėjo – galbūt nuostaba? – ir vėl užgeso.

      – Tu pyksti.

      Pastebėjusi, kad Džemė vis dar trypčioja tarpduryje, Ru mostu liepė jai dingti dar penkioms minutėms ir pažvelgė į Zajedą.

      – Nepykstu. Tiesiog man tavęs nereikia.

      – Nereikia? – nutęsė jis.

      – Tuoj paaiškinsiu. – Ji pasilenkė į priekį ir įdėmiai pažvelgė jam į akis. – Tu man ne itin patinki, šeiche Ferai, o kadangi sėkmingai verčiuosi, galiu būti išranki. Todėl niekada tau nedirbsiu.

      – Kodėl?

      – Kas kodėl?

      – Kodėl man nedirbsi?

      – Jau sakiau…

      – Ne, tu pasakei asmeninę nuomonę. Noriu profesionalaus paaiškinimo. Juk esi mokslininkė, tiesa?

      Dieve, koks pasipūtėlis.

      – Per daug apie tave žinau. Negalėčiau vertinti tavo poelgių nesiremdama išankstine nuomone…

      – Nes nemylėjau Andželos?

      – Nes išvis nieko nemyli. Nesugebi mylėti, – išpyškino ji, nespėjusi prikąsti liežuvio. Šito neketino sakyti. Andžela jai pasakojo, kad nutraukdamas su ja santykius Zajedas teisinosi nesugebėjimu mylėti. Esą jis nieko nemylįs, negalįs mylėti – lyg ir niekuomet nieko nemylėjęs, o jei negalįs mylėti, tai geriau jiedviem su Andžela nutraukti santykius, nes jos jausmai pasidarė pernelyg stiprūs.

      Klasikinis narcizas.

      Ru tėvas irgi nieko nemylėjo, tik save. Narcizas nesugeba mylėti kitų žmonių. Negali suvokti jų kaip atskirų savo poreikių turinčių būtybių.

      – Atsiprašau, – tęsė ji. – Neturėjau to sakyti. Tai daktaro ir paciento paslaptis. Bet pats matai, kad negaliu dirbti su tavimi. Konsultuodama Andželą kai ką sužinojau apie tave, manau, tai sukeltų interesų konfliktą.

      Zajedas pažvelgė į ją.

      – Kieno interesų?

      – Tavo.

      – Ir visa tai sakai remdamasi mano šešiais pasimatymais su Andžela?

      Ne, – mintyse atsakė ji, – ir savo asmenine patirtimi. Bet šito neištarė garsiai – niekada neprisipažins žinanti, ką jis iš tikrųjų mano apie ją.

      – Tai sudėtinga, šeiche Ferai. Apsimeti kvaileliu, – jos balsas surūstėjo. – Andželai tvirtinai niekada nevesiąs. Sakei, niekada neįsimylėsi, nes nesugebi mylėti ir nemanai galėsiąs būti ištikimas kokiai nors moteriai…

      – Aš pasikeičiau. – Zajedas kilstelėjo blakstienas ir pažvelgė į ją auksaspalvėmis akimis.

      – Tai neįmanoma.

      – Tikrai? – nuvėrė ją žvilgsniu. – Tu psichologė, tiesa?

      Pro duris Džemė kyštelėjo galvą.

      – Atsiprašau, kad vėl trukdau, bet jūsų jau atvyko, daktare Tornel. Laukia vestibiulyje.

      Nenusukdama žvilgsnio nuo Zajedo Ru linktelėjo Džemei. Palaukė, kol užsivers durys.

      – Turiu eiti.

      – Laikas – pinigai, tai gal susitikime vakarienės. Pradėsime šįvakar. Aptarsime bendrais bruožais, pateiksiu pagrindinę informaciją…

      – Ne! – Ru atsistojo skaudžiai įžeista. – Niekada.

      – Kodėl?

      – Tai būtų neteisinga. Negalėčiau sąžiningai tau atstovauti… – ji giliai atsikvėpė. – Ir nesu tikra, kad to noriu.

      – Nereikalauju, kad išrastum vaistus nuo vėžio, daktare Tornel. Prašau surasti man žmoną.

      Ji pasitraukė nuo stalo.

      – Lygiai taip pat galėtum prašyti, kad išrasčiau vaistus. Būtų lengviau.

      Tikėjosi jį užčiaupti, bet nepavyko – jis karčiai nusijuokė.

      – Maniau, kad esi profesionalė.

      – Esu.

      – Tai dirbk savo darbą. Panašu, kad tai vienintelis dalykas, kuris tau sekasi.

      Ru užėmė kvapą, tarsi Zajedas būtų smogęs į paširdžius.

      – Tai žema ir įžūlu.

      – O СКАЧАТЬ