Nakties šokis. Nora Roberts

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Pakrantėje, kad nusprendžiau nusipirkti keletą ožkų ir viščiukų.

      Mersedesas sustojo.

      – Mege…

      Juokdamasi ji pamojavo jam ir pasuko takeliu atgal.

      – Dar ne dabar… gal rudenį, – Megė nusprendė, kad tai turėtų nuraminti, antraip jis galėjo išlipti ir vėl viskas prasidėtų iš pradžių. – Beje, atsiųsk man „Godiva" šokoladinių saldainių.

      Tai jau šis tas, – pamanė Sidžėjus ir vėl užvedė automobilį. Po šešių savaičių ji sugrįš į Los Andželą. Lėtai važiuodamas jis žvelgė į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Matė ją, nedidukę ir liekną, tebesijuokiančią prižėlusio kiemo, žaliuojančių medžių ir apšiurusio namo fone. Jį nukrėtė šiurpas, bet šįkart ne iš perdėto jautrumo. Akimirką galvoje sukirbėjo mintis, kad Megei čia nesaugu.

      Automobilis šokinėjo per duobes ir akmenis – kratė taip, kad net galvą buvo sunku nulaikyti. Sidžėjus įsikišo ranką į kišenę ir susirado rūgštingumą mažinančių vaistų. Viskas rodė, kad jis per daug nerimauja.

      Megė vieniša stebėjo keliu – vargu ar jį taip galima pavadinti – nutolstantį mersedesą ir mąstė. Ne, iš tikrųjų ji nėra vieniša. Buvo įsitikinusi, kad čia niekada nesijaus vieniša. Netikėtai apėmė bloga nuojauta ir ji nusipurtė, tarsi norėdama jos atsikratyti.

      Sunėrusi ant krūtinės rankas ji du kartus lėtai apsisuko. Uolėtas šlaitas buvo apaugęs medžiais. Ant šakų dar tik brinko pumpurai, bet po kelių savaičių išsprogs ir užklos mišką sodriai žalios spalvos apklotu. Megei patiko įsivaizduoti mišką. Sielos akimis ji matė jį žiemą – baltas sniegas ir juodi medžiai, nuo šakų kabo varvekliai, žėri uolos. O rudenį už kiekvieno lango puikuojasi auksuotas gobelenas. Kaip galėtų jaustis vieniša?

      Pirmą kartą gyvenime ji gali kur nors palikti savą žymę. Tai nebūtų kopija viso to, ką iki šiol yra turėjusi. Viskas būtų jos, tik jos – visos klaidos, kurias ji čia padarys, ir visos čia patirtos pergalės.

      Joks žurnalistas negalėtų deramai palyginti šio atokaus rojaus kampelio vakariniame Merilende su jos motinos rūmais Beverli Hilse ar tėvo vila pietų Prancūzijoje. Ji būtų laiminga, tikrai labai laiminga, jei apskritai nebūtų jokių žurnalistų. Galėtų kurti savo muziką ir gyventi ramioje vienumoje.

      Kai stovi labai ramiai ir tyliai, užmerktomis akimis, girdi muziką aplink save. Ne paukščių čiulbėjimą, bet vėjo vilnijimą pro šakas ir mažyčius lapelius. Susikaupusi išgirsta kitoje kelelio pusėje lėtai sruvenantį siaurą upeliuką. Tyla tiesiog skambanti, ji smelkiasi gilyn į ją tarsi simfonija.

      Kažkur toli yra vieta, pilna blizgesio ir žavesio, bet jai jos nebereikia. Tiesa ta, kad jau seniai Megei jos nereikėjo, tik ji nežinojo, kaip iš ten ištrūkti. Kai tavo gimimą iškilmingai pažymi tarptautinė spauda, tavo pirmas žingsnis, pirmi žodžiai viešai aptarinėjami, nežinai, kad egzistuoja ir kitoks gyvenimas.

      Jos motina buvo viena žymiausių bliuzo ir baladžių atlikėjų Amerikoje, o tėvas, dar vaikystėje dirbęs aktoriumi, vėliau tapo filmų režisieriumi. Jų meilės romaną, o vėliau ir santuoką, skrupulingai stebėjo viso pasaulio gerbėjai. Jų dukters gimimas buvo toks svarbus pasaulio įvykis, tarsi būtų gimusi princesė. Megė ir gyveno išpaikintos princesės gyvenimą. Auksinės karuselės ir balto kailio apsiaustai. Jai pasisekė, kad tėvai nepaprastai mylėjo ją ir vienas kitą. Tai buvo tarsi atlygis už apsimestinį, dažnai skaudinantį pramogų verslo pasaulį – nepastovų ir suvaržytą savų taisyklių. Jos pasaulį saugojo turtai ir meilė, bet nuolat šukavo žiniasklaida.

      Paparacai persekiojo ją net paauglystėje – pamalonindami, bet dažnai išgąsdindami jos vaikinus. Megė susitaikė su tuo, kad jos gyvenimas tapo visų nuosavybe. Niekada nebuvo kitaip.

      Kai tėvų lėktuvas nukrito Šveicarijos Alpėse, žiniasklaida perkėlė jos širdgėlą ant laikraštinio popieriaus ir ten įtvirtino. Nusprendusi, kad visas pasaulis gedi drauge su ja, Megė nebandė to sustabdyti. Buvo tik aštuoniolikos, kai pasaulio pagrindas išsprūdo jai iš po kojų.

      Tada atsirado Džeris. Iš pradžių tik draugas, vėliau mylimasis, galiausiai jos vyras. Su juo jos gyvenimas paskendo daugybėje nuostabių svajų, kol galiausiai virto tragedija.

      Privalau apie tai nebegalvoti, – pasakė sau Megė ir paėmusi kastuvą vėl ėmė kovoti su kieta dirva. Visa, kas liko iš to sunkaus gyvenimo laikotarpio – tai jos muzika. Jos ji niekada nebūtų galėjusi atsisakyti. Negalėtų to padaryti net ir labai norėdama. Ji buvo jos dalis – kaip akys ar ausys. Megė kūrė žodžius ir muziką, pynė juos į vieną pynę – ne be pastangų, kaip kartais galėjo atrodyti iš sklandaus galutinio rezultato. Kūrė aistringai, su nuostaba, be pertraukos. Skirtingai nei motina, ji neatlikdavo savo kūrinių – paliko juos kitiems atlikėjams kaip nuostabią dovaną.

      Dvidešimt aštuonerių ji jau buvo gavusi du „Oskarus", penkis „Grammy" apdovanojimus ir vieną „Tonį". Galėdavo prisėsti prie fortepijono ir atmintinai pagroti bet kurį iš savo kūrinių. Į dėžes supakuoti apdovanojimai vis dar gulėjo dėžėse, kurias ji parsisiuntė iš Los Andželo.

      Mažą gėlių darželį Megė pasodino tokioje vietoje, kur jo tikriausiai niekas nė nepastebės. Bet dirbo su meile, nors sėkmė ir nebuvo užtikrinta. Užteko to, kad šiame spalvingame kampelyje, žemėje, kurią laikė sava, ji su didžiausiu malonumu gali palikti savo pėdsaką. Darbuodamasi Megė uždainavo. Ji visiškai užmiršo blogą nuojautą.

      Klifas Delanis pats nebeatlikdavo skaičiavimų ir nesudarinėdavo pirminio darbų plano. Jau nebe. Per pastaruosius šešerius metus jau buvo užsitikrinęs tokią padėtį, kad pradinėje darbų stadijoje galėdavo pasiųsti į objektą vieną ar du geriausius savo darbininkus, o pats tik prižiūrėdavo darbus. Jei užsakymas būdavo įdomus, darbams įsibėgėjus jis apsilankydavo tame sklype, kartais net numatydavo vietas augalams ir juos susodindavo. Šįkart taip pat darė išimtį.

      Klifas žinojo, kur yra senoji Morganų sodyba. Pastatyta Morgano, ji taip ir buvo vadinama, nors visai netoli, vos už kelių mylių, viena mažytė bendruomenė jau turėjo šį vardą. Pastaruosius dešimt metų, po Viljamo Morgano žūties autoavarijoje, namas stovėjo apleistas. Jis visada atrodė niūrus, o su žeme aplink sunku susitvarkyti. Bet Klifas neabejojo, kad tinkamai, su deramu įžvalgumu paliesta ji gali neatpažįstamai pasikeisti. Tik kažin ar ta mergina iš Los Andželo bus pakankamai įžvalgi.

      Jis buvo apie ją girdėjęs. Kiekvienas, jei tik paskutinių dvidešimt aštuonerių metų nepraleido urve, buvo girdėjęs apie Megę Ficdžerald. Šiuo metu tai buvo svarbiausia naujiena Morganvilyje. Ji nustelbė net paskalas apie Loido Mesnerio žmoną, pabėgusią su banko vadybininku.

      Tai buvo vienas iš tų paprastų miestelių, kurių gyvenimas lėtai teka sava vaga, o įvykių maža. Kiekvienas gyventojas laikė garbės reikalu dalyvauti iškilmėse naujo ugniagesių automobilio įsigijimo proga ir metiniame Įkūrėjo dienos parade. Štai kodėl Klifas nusprendė gyventi čia, nors galėjo apsigyventi kur panorėjęs. Čia jis užaugo ir suprato tuos žmones, jautė jų vienybę. Perprato ir jų silpnybes. Bet geriau – tikriausiai daug geriau nei juos, jis pažino ir suprato žemę. Todėl rimtai abejojo, ar žavioji dainų kūrėja iš Kalifornijos ją taip pat supras.

      Sidžėjus spėjo, jog Megė čia ištvers šešias savaites. Klifas, jos dar nė nematęs, galvojo apie perpus trumpesnį laiką. Bet turėjo vilties, kad kol jai pabos kaimiškas СКАЧАТЬ