Meilė neperkama. Sharon Kendrick

Чтение книги онлайн.

      PIRMAS SKYRIUS

      – Madonna mia!

      Žodžiai buvo aitrūs kaip Sicilijos citrinos ir sodrūs lyg vynas, bet Džesika nė nepakėlė galvos. Dar reikėjo išvalyti viso aukšto grindis ir viršininko drabužinę, tik tada ji galės eiti namo. Be to, dairymasis į Salvatorę tik blaško dėmesį. Mergina vėl ėmė sukti ratus po grindis skuduru apmuturiuotu šepečiu.

      – Kas toms moterims? – Salvatorė niršo ir prisimerkė, nes kamputyje besidarbuojanti figūrėlė neatsakė. – Džesika?

      Klausimas nuskambėjo aštriai tarsi šūvis, – įtemptas, piktas ir besąlygiškas; pakėlusi galvą Džesika pažvelgė į vyrą, kuris jį paleido, ji sutelkė visą valią, kad pasipriešintų jo patrauklumo skleidžiamiems kerams, nors tai buvo lengviau pasakyti, nei padaryti.

      Netgi ji su savo menkute patirtimi pripažino, kad tokį vyrą sutiksi ne kiekvieną dieną. Galbūt tai ir paaiškina jo aroganciją bei karštakošiškumą. Salvatorė Kardinis – galingosios Kardinių šeimos galva. Valdingas gražuolis ir beveik visų Londono moterų numylėtinis, jei tikėti kitų darbuotojų nešiojamais gandais.

      – Klausau, viršininke, – ramiai atsiliepė ji, nors nebuvo lengva, kai jis įbedė į ją įdėmų ir bauginantį žvilgsnį.

      – Nejau negirdėjai, kad su tavimi kalbu?

      Džesika panardino šepetį į kibirą ir nurijo seiles.

      – Tiesą sakant, ne. Maniau, kad kalbatės su savimi.

      Vyras nutvilkė ją piktu žvilgsniu.

      – Neturiu įpratimo kalbėtis su savimi, – lediniu balsu atkirto jis su akcentu, tačiau nepriekaištinga anglų kalba. – Tiesiog išreiškiau savo pyktį, ir, jei būtum bent kiek įžvalgesnė, būtum susigaudžiusi.

      Viso šio pareiškimo potekstė tokia, kad, jei ji būtų įžvalgesnė, tai neplautų grindų jo kabinete.

      Tačiau per pastaruosius mėnesius nuo tos akimirkos, kai įtakingasis Kardinių industrijos savininkas atskrido iš gimtosios Sicilijos, Džesika išmoko išmintingai prisitaikyti prie jo nuotaikos svyravimų. Jei ponas Kardinis pageidauja su ja kalbėtis, tekalba iki soties. Ji pabaigs tvarkytis vėliau. Rizikuotų, jei pabandytų ignoruoti tokį svarbų asmenį!

      – Atleiskite, viršininke, – ramiai atsakė Džesika. – Ar galėčiau kuo nors padėti?

      – Abejoju. – Salvatorė niūriai pažvelgė į kompiuterio ekraną. – Šįvakar esu kviečiamas dalykinės vakarienės.

      – Kaip malonu.

      Pasukęs tamsiaplaukę galvą nuo ekrano, jis šaltai ją nužvelgė.

      – Ne, nemalonu, – sarkastiškai nusišaipė jis. – Kodėl jūs, anglai, visada viską apibūdinate šiuo žodžiu? Aš tiesiog privalau ten nueiti. Bus naudinga pabendrauti su tais žmonėmis.

      Džesika žiūrėjo į jį sutrikusi.

      – Tada tikrai nesuprantu, kokia problema.

      – Problema ta… – Salvatorė dar sykį perskaitė elektroninę žinutę ir niekinamai išsiviepė, – kad vyras, su kuriuo turiu verslo reikalų, yra vedęs. Įkyroką žmoną. O toji turi draugių. Daugybę draugių! Emė nekantrauja su tavimi pasimatyti, – perskaitė jis. – Jos draugės – taip pat. Nepatikėsi, kokios jos gražuolės! Nesijaudink, Salvatore, nepraeis nė metai, ir mes supiršime tave su kokia nors angle!

      – O kas čia bloga? – droviai paklausė Džesika ir nustebo pajutusi dilgtelint pavydą.

      Salvatorė pašaipiai nusijuokė.

      – Kodėl žmonėms taip patinka kištis? Ir kodėl, po galais, jiems atrodo, kad man reikia žmonos?

      Džesika gūžtelėjo pečiais. Jai neatrodė, kad jam išties norisi išgirsti atsakymą į šį klausimą ir ji vylėsi, kad to neprireiks. Nes ką ji galėtų atsakyti? Kad, jos manymu, žmonės bando jį apvesdinti, nes jis turtingas, turi gerų ryšių ir yra stulbinamai išvaizdus?

      Tačiau, nepaisant to, kad, jam praeinant, moterys atsisukdavo pažiūrėti darkart, Džesikai viršininko veidas atrodė kiek negailestingas ir šaltas. Tiesa, putlios lūpos buvo jausmingos, bet jis retai šypsodavosi, o tas jo prismeigiantis žvilgsnis tiesiog gąsdino. Kita vertus, dėl išvaizdos Salvatorei buvo galima atleisti beveik viską. Ir buvo atleidžiama.

      Ji matė, kaip, jam pasirodžius, leipsta sekretorės, su kokia baiminga pagarba jį sutinka galingi kolegos ir atiduoda jam lemiamą balsą. O ji žiūrėdavo į jį vien todėl, kad buvo malonu žiūrėti.

      Aukštas ir lieknas, sportiškas ir tvirtas, galėjai numanyti po baltais šilkiniais marškiniais slypint viliojantį kūną. Juodi kaip varno sparnas plaukai ir alyvinės spalvos oda užbaigė dramatiška Viduržiemio jūros spalvų palete nutapytą jo portretą.

      Tačiau labiausiai prikaustydavo jo akys. Skaisčiai mėlynos kaip žydras dangus arba jūra giedriausią vasaros dieną. Džesika niekada nebūtų pagalvojusi, kad italas gali būti ne juodaakis. Jų atspalvio intensyvumas, regis, iš aplinkos išsiurbdavo visą gyvybę, o ji, pajutusi į save įsmeigtą žvilgsnį, pasijausdavo apsvaigusi. Kaip ir dabar.

      Sprendžiant iš tarp tamsių antakių susimetusios raukšlelės, Salvatorė laukė atsakymo.

      Džesika bandė prisiminti, koks buvo klausimas.

      – Galbūt jie mano, kad žmona jums reikalinga, nes… jūs kaip tik tokio amžiaus, kai paprastai vedama, viršininke.

      – Taip manai?

      Džesika jautėsi užspeista į kampą. Jeigu jis neketina vesti jos, tuomet tegul geriau visą gyvenimą lieka viengungis!

      – Tiesą sakant, ne. Apie jūsų vedybinį gyvenimą nemąsčiau, – prisipažino ji. – Bet kai vyras peržengia trečiąją dešimtį, spėju, kad taip ir yra, visi pradeda laukti, kada gi jis pagaliau ves.

      – Si, – sutiko Salvatorė ir lėtai bei mąsliai perbraukė nykščiu per dygų smakrą, nors dar rytą buvo švariai nusiskutęs. – Būtent. Mano šalyje yra lygiai taip pat!

      Salvatorė nekantriai palingavo galvą. Nejau jis tikrai vylėsi, kad Anglijoje bus kitaip? Žinoma, vylėsi. Tai buvo viena priežasčių, kodėl jis atvyko į Londoną – pasimėgauti trupučiu laisvės, kol pagaliau – niekur nedingsi – teks išsirinkti tinkamą nuotaką Sicilijoje. Bent kartą gyvenime jam norėjosi pasprukti nuo lūkesčių, neišvengiamai siejamų su jo garsia pavarde.

      Sicilija buvo tik nedidelė sala, kurioje visi vienas kitą pažįsta, ir klausimas, kada vyriausiasis Kardinių palikuonis pagaliau ves ir ką, kankino pernelyg daug žmonių. Jei jis Sicilijoje stabtelėdavo su kokia nors mergina persimesti daugiau nei keliais žodžiais, jos tėvai nieko nelaukę puldavo krauti kraitį ir inventorizuoti jo turtų!

      Šis kartas buvo pirmasis, kai jis apsigyveno kitoje šalyje ilgesniam laikui, ir prireikė vos kelių savaičių suprasti, kad netgi Anglijoje vienišas ir geidžiamas vyras ilgai nelieka nepastebėtas. Laikai keičiasi, bet ne taip greitai, kaip atrodo, – ironiškai pagalvojo jis.

      Moterys rezga intrigas, o pamačiusios vyrą su iš pažiūros neišsemiama banko sąskaita, puola jį kaip maitvanagiai. Kada jis pats paskutinį kartą prašė moters telefono numerio? Salvatorė negalėjo prisiminti. Šiais laikais jos pačios akimirksniu išsitraukia mobiliuosius ir įsirašo jo numerį, jam nė nespėjus paklausti jų vardo! Salvatorė turėjo tvirtą savo nuomonę СКАЧАТЬ