Kiekvienos moters svajonė. Susan Mallery

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Danė užsuko į vyno rūsį ir pasirinktinai patikrino dviejų vyno rūšių atsargas – dėžėse netrūko nė vieno butelio.

      – Puiku, – sumurmėjo ji uždarydama rūsio duris. „Bella Roma" – tikra svajonė. Čia nėra nieko, ką ji norėtų…

      – Dane!

      Išgirdusi Volkerio balsą Danė atsisuko ir nusišypsojo.

      – Atėjai pasimokyti, kaip reikia dirbti? – paklausė, kai brolis apkabinęs pakštelėjo jai į pakaušį.

      – Norėtum.

      Volkeris vadovavo keturiems Buchananų restoranams. Grįžęs iš jūrų laivyno jis neturėjo net minties įsitraukti į šį verslą, bet kai šeimos galva, trijų Danės brolių senelė Glorija, patyrė širdies priepuolį ir susilaužė klubą, buvo priverstas laikinai perimti imperijos vairą. Matyt, taip jau buvo lemta, nes po kelių savaičių jis suprato atradęs savo pašaukimą.

      Danė be galo dėl to džiaugėsi, nes Volkeris buvo velniškai šaunus vyrukas, puikiai dirbo ir neabejotinai nusipelnė laimės. Ji pati niekada nenorėjo valdyti įmonės, tetroško vadovauti vienam iš restoranų, kad parodytų, ką sugeba. Tiesa, Glorija pavedė jai „Mėsainių rojų", tačiau užkirto kelią tolimesniam tobulėjimui. Danė niekaip nepajėgė suvokti kodėl, bet vis tiek nėrėsi iš kailio stengdamasi įtikti moteriai, kuri, atrodė, nuoširdžiai jos nekenčia. Kai po kelių metų nežinios ji pagaliau išdrįso pareikalauti paaiškinimo, Glorija mielai išklojo tiesą: Danė neturėjo nieko bendra su Buchananais. Ji buvo trumpalaikio mamos meilės romano vaisius ir neturėjo nė lašo Glorijos kraujo. Logiškai mąstant, po tokios naujienos ji turėjo pajusti palengvėjimą, nes koks gi malonumas giminiuotis su atšiauria, nuolat kritikuojančia žmogysta? Bet nepajuto. Pasirodo, kraujo ryšys nėra toks svarbus, kaip teigiama. Glorija jai visada buvo ir bus senelė, nors vargu ar jiedvi kada nors suartės.

      Kas bus, tas bus, man jau neberūpi, – tarė sau Danė. Verčiau žvelgti į tai optimistiškai: ji surado tėvą. O kartu su juo ir visą būrį naujų artimųjų. Taigi gyventi galima, jeigu negalvos apie tai, kad šitiek metų prabuvusi Buchanan ji visai nenori tapti kuo nors kitu.

      Volkeris paleido ją iš glėbio.

      – Kaip sekasi?

      – Puikiai. Čia nuostabu. Bernis – pats geriausias darbdavys pasaulyje, virtuvės įgula manęs neskriaudžia. Aišku, terorizuoja, bet labai švelniai – simboliškai. Esu tikra, kad netrukus susidraugausime. Tiesą sakant, džiaugiuosi, kad jie erzinasi. Virėjai nekimba tik prie tų, kurių nekenčia. Vadinasi, man tai negresia, ir ši žinia visiškai atperka tas menkas pašaipėles. Ko atvažiavai? Užsimanei padoraus maisto?

      Volkeris išsišiepė.

      – Ar turėčiau suprasti, kad makaronai su raudonuoju padažu pranoksta bent vieną iš Penės šedevrų?

      Vyriausiojo jų brolio Kolo žmona Penė vadovavo „Jūros kranto" – Buchananų jūros gėrybių restorano – virtuvei ir buvo neprilygstama virėja.

      – Tiek to, šįkart laimėjai tu, – nusileido Danė. Kurių galų ginčytis, kai visi žino, kad Penė – genijus? – Bet pripažink, pas mus galima paragauti tokių dalykėlių, kurių jūs neturite. Ir, beje, nepaprastai gardžių. Žinai, man ką tik kilo nuostabi mintis: mes irgi galėtume atidaryti itališko maisto restoraną. Šios tautos patiekalus mėgsta daugybė žmonių, todėl pelnas – garantuotas.

      Volkeris atsiduso.

      – Atvažiavau pas tave asmeniškai, o ne aptarinėti verslo.

      – Bet sutik, idėja puiki, ar ne?

      – Fantastiška, jeigu nekreiptume dėmesio į tai, kad bandai mane įkalbėti varžytis su tavo šefu.

      Oi! Danė skubiai apsidairė. Visa laimė, kad salė tuščia. Velnias! Kada gi ji įsisąmonins, kad nepriklauso Buchananų klanui? Kad neprivalo būti jiems ištikima? Šiuo metu visa jos energija turi būti nukreipta į „Bella Roma".

      – Tu teisus, – sumurmėjo ji. – Vadinasi, atvykai ne dėl keptos duonos su česnaku. Tai dėl ko?

      – Atsiuntė Eliza.

      Danė sučiupo jį už rankos.

      – Kas nutiko? Tikiuosi ji sveika?

      – Taip, jaučiasi puikiai. Šiuo metu pagrindinis mūsų rūpestis – vestuvės. Eliza trokšta pasakiško pokylio su daugybe gėlių ir mirksinčių lempučių, o aš noriu, kad ji būtų laiminga.

      Danė šyptelėjo. Kas galėjo tikėtis, kad dičkis kietuolis jos broliukas kada nors rimtu veidu prabils apie mirksinčias lemputes? Ji net kirstų lažybų, kad anksčiau jis nė nenutuokė, kaip jos atrodo. Bet pamilęs Elizą Volkeris pasikeitė: atsivėrė, sušilo… ir užsimanė lempučių.

      – Nė neabejoju, kad vestuvės bus nuostabios, – tarė ji šypsodamasi.

      – Eliza karštai viliasi, kad atvyksi ir tu. Vyriausiosios pamergės nebus – ji kažkodėl jos nenori. Neklausiau priežasties – man tokie dalykai pernelyg sudėtingi. Bet užtai ketina susikviesti būrį lydinčiųjų asmenų, tarp kurių trokšta matyti ir tave. Tačiau abejoja, ar sutiksi, todėl atsiuntė mane. Sakė, kad broliui kur kas lengviau ištarti „ne". Nenori įstumti tavęs į nepatogią padėtį.

      Danė nušvito plačia šypsena.

      – Eliza nori, kad ją lydėčiau?! Tikrai?!

      – Žinoma nori. Ji tave myli. Be to, esi šeimos narė… Tik nemėgink ginčytis, nes man jau ši tema nusibodo. Esi lygiai tokia pati Buchanan kaip ir mes visi. Mano mažoji sesutė. Visada ja buvai ir būsi, net jeigu paaiškėtų, kad tave į šią žemę praskrisdami išmetė ateiviai iš kitos planetos!

      Kitas žmogus tikriausiai būtų pabūgęs tokio Volkerio įniršio, bet Danė puikiai jį pažinojo. Jis siunta, nes labai labai ją myli. Ji galėjo suabejoti dėl savo vietos pasaulyje, tapatybės ar kitų dalykų, bet dėl brolių meilės buvo visiškai tikra.

      – Nesijaudink, tau nepavyks taip lengvai manęs atsikratyti, – pareiškė.

      – Esu vyresnis, todėl jaudintis – mano pareiga. Tai atvyksi į vestuves ar ne?

      – Ak, koks mielas pakvietimas! Koks mandagus! Pavydžiu žmonėms, kurie moka taip sklandžiai bendrauti.

      Volkeris suraukė antakius.

      – Ar ši tirada reiškia „taip"?

      – Taip. Be galo džiaugiuosi, kad mane kviečiate.

      – Tai gerai. Kaip praėjo susitikimas su senatoriumi?

      Danė mostu pasiūlė sėstis prie staliuko.

      – Buvo įdomu. Nepajutau jokio ryšio. Nieko. Markas nė nemanė neigti tėvystės, bet Aleksas reikalauja atlikti DNR testą. Sakyčiau, puiki mintis. Pagaliau sužinosime tiesą.

      – Kas tas Aleksas? Sūnus?

      – Įsūnis.

      – Ar СКАЧАТЬ