Kaimynas iš gretimo buto. Susan Mallery

Чтение книги онлайн.

      – Aš viską girdėjau! – nuo tarpdurio burbtelėjo Kolas. – Tu mane šmeiži. Dar neturėjau progos parodyti, ką moku.

      – Žinoma, brangusis, – karštai pritarė Penė ir pro vyrą prasispraudė į vidų. – Ar tikrai tavęs nesutrukdžiau? – susirūpinusi paklausė ji Volkerio. – Gal neturi laiko ar nenori?

      Volkeris pasilenkė, pakštelėjo jai į skruostą, paskui pasisveikindamas sumušė su broliu kumščiais.

      – Džiaugiuosi, kad paprašei manęs, o ne ko nors kito. Tu laukiesi ir vis dar dirbi, Kolas nė sekundei negali paleisti imperijos vairo, o aš turiu marias laiko.

      Jie perėjo dėžėmis užverstą svetainę. Penė apsigyveno pas Kolą liepos pradžioje, iškart po vestuvių. Po pusantro mėnesio dar nematyti jokių ženklų, kad būtų nors pirštą prikišusi prie dėžių su atsigabentais daiktais.

      – Tu mane smerki, – per petį mestelėjo Penė, – jaučiu. Suprantu, kad tokia netvarka skaudžiai užgauna karininko akis, bet teks ištverti.

      – Argi aš skundžiuosi? Ar pasakiau bent pusę žodžio? – šyptelėjo Volkeris.

      – Nė nereikia. – Ji gūžtelėjo pečiais ir užsikišo už ausies vešlias kaštonines garbanas. Eidama pro virtuvę stabtelėjo. – Mūsų namas gal ir panašus į sąvartyną, bet jame yra viena tobula vietelė – virtuvė.

      – Kažin, kodėl aš nesistebiu? – Volkeris žvilgtelėjo į brolį. – Sunku patikėti, kad į šį namą sutilpo toks krovinys. Kiek prireikė dėžių?

      – Betampydamas pamečiau skaičių, – nerūpestingai tarė Kolas. – Ištaręs dvidešimt penki suvokiau, kad nėra prasmės skaičiuoti.

      Penė dirbo vyriausiąja virėja „Jūros krante" – viename iš Buchananų dinastijos restoranų. Tai buvo šeimos verslas, bet tik teoriškai, nes į jį įsitraukė tik vienas iš šios giminės palikuonių.

      – Neverk, juk man reikia tinkamos įrangos, – atšovė Penė ir pamojo Volkeriui užeiti į virtuvę. – Iš mėšlo stebuklo neišspausi.

      – Aukso žodžiai. Būtinai juos įrašyk savo vizitinėje kortelėje. – Volkeris apžvelgė blyškias sviesto spalvos sienas, „salą" – stalą su įmontuota kaitviete bei plautuve ir viršuje įtaisyta didele kabykla puodams. Nepaneigsi, šios spalvos kur kas mielesnės nei buvusi tamsiai raudona. Džiugina akį, virtuvė atrodo daug erdvesnė. Pro langą krintanti šviesa žaidė ant ką tik išklijuotų plytelių mozaikos. – Nieko nesuprantu: mažylio baldai dar dėžėse, o judu randate laiko klijuoti įmantrius raštus iš plytelių? – neištvėręs leptelėjo ir iš karto pasigailėjo.

      Kolo akyse šmėstelėjo begalinė užuojauta.

      – Vis dėlto nesusivaldei, ar ne?

      Penės žvilgsnis niekuo nenusileido skustuvo ašmenims.

      – Atsiprašau, gal nenugirdau, bet, regis, ką tik nuskambėjo kritikos gaidelės! O čia važiuodamas ar tikėjaisi, kad paruošiu tau vakarienę? Na, prisipažink: ar tikėjaisi?

      – Volkeris nieko bloga nenorėjo pasakyti, – skubiai tarė Kolas ir užstojo brolį plačia krūtine. – Žmogui tik truputį keista – juk ne kiekvienam duota suprasti, kaip veikia tavo nepakartojamos smegenys. – Jis šiek tiek palinko ir pritildė balsą. – Prisimink, kas turi įrankius.

      Penė nusijuokė.

      – Teisybė… Gerai jau, gerai – tik neverskite manęs jaustis kalta, nes nežmoniškai maudžia nugarą.

      – Nepyk, – atgailaujančiu tonu tarė Volkeris, mėgaudamasis linksmais jaunavedžių pasierzinimais. Penė jam visa- da patiko – ideali pora broliukui, – ir jis be galo apsidžiaugė, kai juodu pagaliau susitaikė. – Verčiau eime į vaikų kam- barį.

      – Paskui mane! – mostelėjo Penė ir iškrypavo pro duris. – Praėjusią savaitę nudažėme sienas… na, dažė Kolas, bet aš jam pagelbėjau patarimais.

      – Šūkaudama iš virtuvės tarpdurio, – priminė Kolas.

      Penė atsiduso.

      – Apmaudu, bet tai tiesa. Jis manęs nė artyn neprileido, nors netikiu, kad tie garai tokie jau nuodingi. Pasikabinome ir užuolaidas, teliko surinkti baldus. Jie jau supirkti: spintelė, vystymo stalas, lovelė, bet vis dar dėžėse.

      – Gražiose dėžėse, – priminė Kolas.

      – O taip, pasakiškose. Bet įsivaizduok, kaip tie baldeliai atrodys savo vietose.

      Pro vaikų kambario langą buvo matyti sodas, ant grindų pūpsojo kelios didelės dėžės. Žalsvos sienos ramino, lubos ir durys švietė baltumu. Tarp stiklų įtaisytos žaliuzės buvo pakeltos, švelniai pleveno plonytės permatomos užuolaidos.

      – Nusipirkome ir supamąjį krėslą, bet jis šiuo metu kabinete, – tarė Penė. – Atnešime, kai išvalysime kambarį. Pamatytum, kokį nuostabų kilimą išrinkau – didžiulį! – tik Kolas kažkodėl neleidžia tiesti.

      – Sustatysime baldus, išvalysime grindis, tada patiesime, – paaiškino šis.

      Volkeris pritariamai linktelėjo ir pastatė lagaminėlį ant grindų.

      – Na, parodykit, ko prisipirkote.

      Penė pasuko link durų.

      – Jūs dirbkite, o aš užsiimsiu priešpiečiais. Nutariau prikepti lietinių su jūrų gėrybėmis ir švelniu grietinėlės padažu. Antras patiekalas bus iš makaronų. Dar nenusprendžiau koks, bet ką nors sukursiu. O desertui galėsite mėgautis šokolado putėsių tortu su šviežiomis uogomis.

      Volkerio pilvas grėsmingai suurzgė.

      – Mano ausims tai tikra muzika. – Jis palaukė, kol Penė nueis, ir atsisuko į brolį. – Ar taip kasdien?

      Kolas sunkiai atsiduso.

      – Jau užsirašiau į sporto klubą.

      – Neatrodo, kad labai krimstumeisi.

      – Juokauji? Dėl Penės patiekalų ryžčiausi bet kam – net kasti griovius.

      Jie atstūmė dėžes prie sienos ir nusprendė pirmiausia imtis spintelės.

      – Ačiū, kad sutikai padėti, – tarė Kolas ir nukėlė dėžės dangtį.

      – Nėra už ką dėkoti, man juk nesunku.

      – O tu jau įsikūrei?

      Volkeris šyptelėjo.

      – Lygiai per dvi valandas.

      – Laikei savo daiktus saugykloje, tiesa?

      – Kai ką laikiau. – Baldų jis neturėjo, saugojo tik kelis СКАЧАТЬ