Išdidusis Džeradas Makeidas. Nora Roberts

Чтение книги онлайн.

      Džeradui toptelėjo, kad jei kokiam vyrui pasiseka atplėšti žvilgsnį nuo beprotiškai žavingo jos kūno, jis ilgam užkliūva už veido.

      Aukšti lyg išskobti skruostikauliai laikė įtempę aukso dulkių spalvos odą. Lūpos putlios, be šypsenos, nosis tiesi ir smaili, o smakras kiek atsikišęs.

      – Savana Moningstar?

      – Taip, jūs teisus.

      Džeradas pažino atsakiklyje girdėtą balsą. Jam dar neteko girdėti labiau prie kūno derančio balso.

      – Aš Džeradas Makeidas.

      Ji pakreipė galvą, akiniuose žybtelėjo saulė.

      – Jūs panašus į advokatą, bet pastaruoju metu nepadariau nieko tokio, kad mane reikėtų ginti.

      – Aš nevaikštau nuo durų prie durų medžiodamas klientus. Esu palikęs jums keletą pranešimų atsakiklyje.

      – Žinau. – Ji vėl atsiklaupė pasodinti violetinių flioksų krūmelio. – Atsakiklis geras tuo, kad nebūtina šnekėtis su žmonėmis, jei nenori. – Ji rūpestingai apspaudė žemę apie augalą. – Akivaizdu, kad nenorėjau šnekėtis su jumis, advokate Makeidai.

      – Nekvaila mintis, – sutiko jis. – Tačiau taip elgtis nemandagu.

      Ji šypsodamasi pakėlė į jį akis.

      – Teisingai. Aš nemandagi. Bet jei jau esate čia, tai klokite, ką nekantraujate man pasakyti.

      – Aptikęs, kur gyvenate, su manimi susisiekė kolega iš Oklahomos.

      Savanai staiga persivertė žarnos. Ji tyčia paėmė dar vieną flioksų krūmelį. Neskubėdama ėmė kapstyti žemę kastuvėliu.

      – Oklahomoje nebuvau beveik dešimt metų. Neatsimenu, jog ten būčiau pažeidusi kokį nors įstatymą.

      – Jūsų tėvas pasamdė mano bičiulį advokatą, kad jus surastų.

      – Man tai visai neįdomu. – Ūpas sodinti gėles staiga dingo. Nenorėdama apkrėsti niekuo dėtų augalų jos viduje kunkuliuojančiais nuodais Savana atsistojo ir nusibraukė rankas į džinsus. – Pasakykite savo bičiuliui advokatui, tegul jis perduoda mano tėvui, kad man tai nerūpi.

      – Jūsų tėvas mirė.

      Džeradas neketino apie tai pranešti šitokiu būdu. Neužsiminė apie jos tėvą ir jo mirtį telefonu – širdis neleido tokios žinios pranešti per aparatą. Puikiai prisiminė, kokį deginantį skausmą jam pačiam sukėlė tėvo mirtis. Ir motinos.

      Savana nei žioptelėjo, nei susiūbavo, nei sukūkčiojo. Smūgį priėmė stovėdama, nerodė sielvarto. Taip, kadaise ji mylėjo tėvą. Kadaise jai jo reikėjo. Bet dabar nebejautė jam nieko.

      – Kada?

      – Prieš septynis mėnesius. Užtrukome, kol jus suradome. Užjaučiu…

      Savana jį nutraukė.

      – Kaip?

      – Kiek žinau, jis dalyvavo rodeo turnyre ir nukrito nuo žirgo. Smarkiai susitrenkė galvą. Be sąmonės buvo neilgai, todėl atsisakė važiuoti į ligoninę persišviesti. Jis susisiekė su mano bičiuliu advokatu ir davė nurodymus. Po savaitės jūsų tėvas mirė. Nuo embolijos.

      Savana klausėsi netardama nė žodžio, nejudėdama. Vaizduotėje matė vyrą, kurį kadaise pažinojo ir mylėjo, prigludusį prie besispardančio mustango nugaros, vieną ranką iškėlusį į dangų. Ji įsivaizdavo jį besijuokiantį, įsivaizdavo girtą. Įsivaizdavo, kaip jis šnabžda padrąsinančius žodžius nebejaunai kumelei arba liepsnoja įsiūčiu ir gėda varydamas iš namų vienturtę dukterį.

      Tačiau mirusio jo Savana niekaip nepajėgė įsivaizduoti.

      – Ką gi, dabar jau viską man pranešėte. – Tai tarusi ji pasuko namų link.

      – Ponia Moningstar.

      Jeigu balse būtų išgirdęs sielvartą, Džeradas būtų palikęs ją ramybėje. Tačiau šios moters balsas buvo bejausmis.

      – Ištroškau. – Savana nuėjo takeliu per veją iki prieangio, užkopė laipteliais ir įėjusi užtrenkė už savęs tinklines duris.

      „Nejaugi?“ – niršdamas pagalvojo Džeradas. Jis taip pat buvo ištroškęs. Ir ryžtingai nusiteikęs kuo greičiau užbaigti visą šį reikalą, kad galėtų atsigerti ko nors šalto. Net nepasibeldęs jis įėjo į vidų.

      Nedidelė svetainė buvo įrengta jaukiai ir patogiai. Kėdės su minkštomis pagalvėlėmis, tvirti staliukai tikrai išlaikytų poilsiui ištiestas kojas. Rudo atspalvio sienos dailiai derėjo prie pušinių grindų. Ryškiaspalvės dėmės – paveikslai, pagalvės, išmėtyti žaislai – kontrastavo su blyškiais atspalviais ir priminė, kad Savana turi vaiką.

      Per svetainę jis nuėjo į baltais baldais švytinčią virtuvę tokiomis pat žvilgančiomis pušinėmis kaip svetainės grindimis. Savana stovėjo prie kriauklės ir šveitė nuo darbo sode įjuodusius pirštus. Nieko nesakydama ji nusišluostė rankas ir nuėjusi prie šaldytuvo išėmė ąsotį limonado.

      – Aš ne mažiau už jus noriu kuo greičiau sutvarkyti šį reikalą, – pareiškė Džeradas.

      Ji atsiduso ir nusiėmusi akinius nuo saulės numetė ant bufeto. Priminė sau, kad šis vyras čia niekuo dėtas. Bent jau nevisiškai. Kai gerai pagalvoji ir viską sudėlioji į vietas, nėra ką kaltinti.

      – Atrodote sukaitęs. – Savana pripylė limonado į aukštą stiklinę ir padavė jam. Greitomis žvilgtelėjusi įkypomis skysto šokolado spalvos akimis nusisuko paimti kitos stiklinės.

      – Ačiū.

      – Ar ketinate pasakyti, kad jis turėjo skolų ir man teks jas sumokėti? Jeigu taip, tai iš anksto įspėju: nemokėsiu. – Jaudulys skrandyje beveik nurimo, Savana atsirėmė į bufetą ir susikryžiavo kojas. – Viską užsidirbau pati ir nieko nežadu atsisakyti.

      – Tėvas jums paliko septynis tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt penkis dolerius. Ir dar šiek tiek smulkiųjų.

      Džeradas pastebėjo, kaip ranka su stikline stabtelėjo, sudvejojo ir tęsė kelionę prie lūpų. Savana gėrė lėtai, susimąsčiusi.

      – Iš kur jis gavo tuos septynis tūkstančius dolerių?

      – Neturiu supratimo. Tačiau pinigai šiuo metu yra einamojoje sąskaitoje Talsos banke. – Jis pasidėjo portfelį ant staliuko mėsai ir atsegė. – Jums reikia tik parodyti kokį nors asmens dokumentą, pasirašyti šiuos popierius ir paveldėta suma bus pervesta į jūsų sąskaitą.

      – Man nereikia tų pinigų. – Jos jausmus išdavė stiklinės barkštelėjimas į bufetą. – Aš nenoriu jo pinigų.

      Džeradas padėjo popierius ant stalo.

      – Tie СКАЧАТЬ