Dar vienas blogiukas?. Fiona McArthur

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ girdėjusi apie įlanką už oro uosto. – Žinau, kad ten žmonės lankosi dėl saulėlydžio.

      Haris skubriai dirstelėjo į ją ir nusekė iš paskos link pagrindinio viešbučio pastato.

      – Man patinka paplūdimyje skanauti jūrų gėrybes. Bet ne vienam. Aš vaišinu.

      – Oho. Tikras išlaidūnas. Juk aš galiu užsisakyti omarą. – Net pačiai Bonei tai nuskambėjo kaip teigiamas atsakymas. Ji nepažinojo šio vyro. Tačiau merginos leido suprasti, kad jis nėra serijinis žudikas. Į jį panašūs vyrai dažniausiai nepavojingi. Nieko keisto, kad kai kurios moterys pačios pasirengusios pasidarytų galą, kad tik atkreiptų jo dėmesį.

      Vis dėlto žvilgtelėjus į Harį Bonės pilve ėmė gausti silpnutis nerimastingas jaudulys. Kai pastarąjį kartą taip pastebimai buvo susižavėjusi vyru, viskas baigėsi didžiule katastrofa ir ji nusprendė, kad jai daug labiau patinka gyventi vienai.

      Kaip tik todėl jos draugai vos ne per prievartą įsodino ją į lėktuvą, skrendantį į Denpasarą. Hmm. Gal jai ir nepatinka gyventi visiškai atsiskyrus nuo vyrų. Gal kaip tik reikia kurortinio romano, kad atgautų savigarbą ir pusiausvyrą?

      – Aš užmokėsiu. – Haris dirstelėjo į laikrodį, visą tviskantį, ir Bonei pasidarė įdomu, jis tikras ar tik dešimt dolerių kainuojanti klastotė, kurios Kutoje pardavinėjamos ant kiekvieno kampo. Atrodė tikras, jis pats – taip pat, todėl Bonė juo nepasitikėjo. Be to, šis viešbutis geras, tačiau nėra brangus. Ne vieta tokiems laikrodžiams. Daug kas jai atrodė nesuprantama.

      – Aš mirštu iš bado, – neatlyžo Haris. – Jūs atrodote puikiai. Tikiuosi, nesugalvosite persirengti?

      Jis elgėsi pernelyg įžūliai, tačiau ji ir pati išalko, nors nesuvokė, iš kur atsirado apetitas. Bonė žvilgtelėjo žemyn į už kaklo surišamą šilkinę suknelę, pirktą turguje. Su ja buvo vėsu, patogu, ji derėjo prie kartu pirktų blizgučiais nusagstytų įsispiriamų basučių. Kam persirengti dėl vyro, kurio beveik nepažįsti?

      – Paliksiu raštelį merginoms po durimis. – Nepakenks, jei apsimes, kad kažkam rūpi, kur ji yra ir su kuo.

      Haris linktelėjo.

      – Puiki mintis. Jeigu užtruktume.

      Šaltos žalios akys susidūrė su mėlynomis.

      – Mes neužtruksime.

      Haris pasižiūrėjo tiesiai į ją stengdamasis suprasti. Kiekvieną kartą pažvelgęs jai į akis likdavo vis labiau pakerėtas. Ta moteris atrodė nusiteikusi ryžtingai. Darai, kaip nori ji, arba čiuožk iš čia – ir jis tai gerbė. Vis dėlto būtų ne pro šalį suvokti, kodėl ji taip jį veikia, o tada išmesti iš galvos. Svarbu nepamiršti: išmesti iš galvos, o ne temptis į savo lovą. Geras planas.

      Haris vylėsi, kad ji nepastebėjo, kaip jis nustebo, jog ji išvis sutiko. Manė, patrauks abu savais keliais, kai ji užsiminė apie Klarą, bet jie ir vėl rado bendrą kalbą. Jis dėl to jautėsi absurdiškai laimingas. Gal todėl, kad galės su ja pasikalbėti ir nejaus turįs apsimesti esąs kitoks, nei yra iš tikrųjų. Haris nesuprato, kodėl toptelėjo dar ir ši mintis.

      – Tada iškviesiu taksi, gerai?

      Antras skyrius

      Pasirodė, kad Džimbarano įlanka su ilga gatve, pilna restoranų, labai panaši į Kutą.

      Prieš juos šiaurės kryptimi driekėsi paplūdimys, pilnas akvariumų su raginimais pačiam išsirinkti žuvį arba omarą, liepsnojančių kepsninių, o tokios milžiniškos šviežių jūrų gėrybių pasiūlos Bonei seniai neteko regėti.

      Šimtai medinių staliukų buvo sustatyti ant smėlio beveik iki pat teliūskuojančio vandens, vieno restorano staleliai šliejosi vienas prie kito kone liesdamiesi.

      Kepsninių dūmų debesis tvyrojo virš aikštelės, kai jie išlipo iš taksi, žmonės ateidavo ir išeidavo, taksi, nuosavi automobiliai ir net limuzinai grūmėsi dėl laisvos vietos. Žinoma, ir galybė mopedų stovėjo išrikiuoti tvarkingomis eilėmis.

      Bonė su pagarbia baime žvelgė į šį sambrūzdį ir gausią pasiūlą.

      – Iš kur žinote, kuriame restorane valgyti?

      – Kartais čia užsuku. Turiu mėgstamiausią, ten gausime gerą staliuką. – Haris matė, kad jai čia patinka. Susižavėjimas Bonės akyse privertė ir jį vėl apsidairyti, įkvėpti dūmų, išgirsti triukšmą, sklindantį iš konkuruojančių restoranų, ir suvokti kai kurias priežastis, kodėl atkeliavęs į šį Balio pakraštį čia ir pasiliko.

      Vis dėlto didžioji dalis jo širdį užplūdusio neįprasto lengvumo, rodės, kilo iš buvimo su moterimi jo pašonėje. Išties keista.

      Ji žingsniavo su juo betoniniu takeliu tarp dviejų besivaržančių parduotuvių fasadų ir Haris juto, kaip jai būnant šalia jam prie klubo susiformavo silpnas energijos laukas, kuris jį veikė. Jaudulio šuorai dilgčiodami pažirdavo kūnu tarsi birus smėlis, kuris jiems einant sklido iš po kojų.

      Kol pasiekė paplūdimį, saulė visai pasislėpė, buvo matyti, kaip vos įžiūrimas žvejų laivelis skrodžia bangas, ant staliukų žiebėsi žvakės. Naktis nusileido švelniai lyg kašmyro skraistė, kuriomis čia mėgo siaustis moterys. Haris girdėjo, kaip šalia jo einanti moteris su atodūsiu atsikrato dar lašo įtampos, kausčiusios jos kovingus pečius, ir liko patenkintas.

      Bonė apsižvalgė ir atsipalaidavo. Viskas čia buvo kitaip. Lyg atokvėpis nuo tikrojo pasaulio, galbūt dėl prieblandos. Ir ji galėtų priprasti valgyti tamsiame paplūdimyje. Keista, kad atėjo čia su nepažįstamu vyriškiu, tačiau restorane buvo nemažai žmonių, todėl galėjo jaustis saugi, o paskui panorėjusi susiras taksi ir parvažiuos į viešbutį. Netikėtai pasidarė smagu, kad išėjo su patraukliu vyriškiu paprasčiausiai pavakarieniauti. Draugės labai ja didžiuotųsi.

      Jie klampojo smėliu iki pat vandens. Bonė dairėsi į poras ir šeimas, triukšmingas turistų grupeles – jie visi drauge čepsėjo ir kvatojo.

      Bonės džiaugsmui, prie kiekvieno staliuko bent vienas asmuo per šiaudelį siurbčiojo pieną iš kokoso riešuto. Linksma nuotaika dar labiau sustiprino jos entuziazmą. Kadaise ji buvo laimingas žmogus ir buvo malonu vėl probėgšmais pajusti šiek tiek džiaugsmo.

      Galų gale padavėjas nuvedė juos prie staliuko, kiurksančio ne visai vandenyje, vis dėlto niekas neužstojo paskutinės žaros horizonte. Bonė dar akimirką stovėjo įsistebeilijusi į bangas. Išties puiki vieta vakarieniauti.

      Haris pralenkė prie jos kėdės pasisukusį padavėją ir ją atitraukė.

      – Prašom į sostą, ponia.

      Bonė pajuto, kaip nuo jo artumo ant rankų pašiurpo plaukeliai. Intuityvi reakcija. Feromonai. Tai negerai. Ji norėjo flirto, o ne neišdildomo susižavėjimo. Dėl Dievo, jai tokios laimės nereikia. Kai jųdviejų žvilgsniai susitiko, Bonė nesišypsojo.

      – Aš tik drauge vakarieniauju, nesu jūsų mergina.

      Pokšt! Tikrovė žeidžia. Haris tylėdamas atsisėdo ir paėmęs šakutę ėmė apžiūrinėti. Rūpestingai… kol galiausiai СКАЧАТЬ