.

Чтение книги онлайн.

      Kaip susigrąžinti entuziazmą, gyvenimo tikslą ir sveiką požiūrį

      Mano mylimai mamai Merei: tu davei man daugiau nei aš nusipelniau.

      Mano antrajai mamai Martei: ačiū, kad visuomet buvai greta manęs.

      Įžanga

      Per dvidešimt penkerių metų vaikų gydytojos ir dvidešimt šešerių metų savo vaikų auginimo praktiką man teko bendrauti su daugybe mamų. Manau, kad sugebėjau suprasti kai kurias pamatines mūsų gyvenimo tiesas. Na, bent jau keletą, mano manymu, teisingų dalykų. Pirma – esame iš tokių, kurios bet kokia kaina stengiasi tobulai padaryti viską, ko imasi. Norime įtikti savo draugams ir vyrams, siekiame būti tobulos mamos savo vaikams. Mylime stipriai, dirbame sunkiai. Tačiau viskas ne taip paprasta. Per paskutinius penkiasdešimt metų mums atsivėrė neapsakomai daug galimybių. Galime būti kuo panorėjusios, o už sunkų darbą (paprastai) būname įvertintos. Tai neblogai. Tačiau gyvenime turėdamos tiek daug galimybių rinktis, patekome į sumaištį, o yra ir tokių, kurias neretai užvaldo įvairios įkyrios mintys.

      Nerimaujame, ar pakankamai gerai rūpinamės savo vaikais, ar išnaudojame visas kitas gyvenimo teikiamas galimybes. Svarstome, kad gal reikėtų ieškotis darbo ne tik namuose (suprantama, kai kurioms šis klausimas net nekyla, nes jos tiesiog privalo dirbti). Kitos bando suprasti, ar dirba per daug, ar per mažai. O kur dar visi kiti dalykai: jaudinamės, ar užtektinai duodame savo vaikams, ar juos mėgsta draugai, ar jų neskriaudžia mokykloje ar darželyje. Tačiau daugiausia nerimaujame dėl to, ko dar nepadarėme savo vaikų labui, kad jų gyvenimas pagerėtų. Taip elgiamės, nes nuoširdžiai norime būti puikios mamos. Norime tobulai auklėti vaikus ir puikiai susitvarkyti su savo darbais.

      Šis siekis būti puikia mama įkyriai užvaldė daugelio iš mūsų mintis, sekindamas protą, jėgas ir eikvodamas mūsų laiką. Supraskite mane teisingai – noras būti tobula mama – kilnus tikslas, ir aš, kaip vaikų gydytoja, džiaugiuosi tomis moterimis, kurios to trokšta. Tačiau kalbu visai ne apie tai. Turiu omeny aklai mus užvaldžiusį įsitikinimą, kad privalome tobulai auklėti vaikus. Daugelį iš mūsų šis noras žlugdo.

      Per dvidešimt penkerius metus mačiau, kaip mūsų susirūpinimą, į kurią mokyklą užrašyti savo dukrą, keičia susirūpinimas, kokius muzikantus samdyti jos išleistuvių vakarėliui. Mačiau dviejuose darbuose plušančias mamas, kad Siuzė galėtų lankyti pianino, o Maikas – gitaros pamokas. Teko matyti mamas, besibarančias su mokytojais dėl to, kad jų vaiko darbas buvo įvertintas C pažymiu[1], nors kiek anksčiau tiesiog būtume leidusios vaikui perrašyti savo darbą, kad gautų geresnį pažymį, arba būtume paprašiusios daugiau pasimokyti prieš kitą kontrolinį darbą.

      Esame pavargusios. Niekuomet nesijaučiame patenkintos atliktu darbu, kad ir ko besiimtume – ne todėl, kad esame nevykėlės, o tik dėl to, jog stengiamės nuveikti per daug ir per gerai. Tapome varžovėmis. Per pastaruosius dvidešimt penkerius metus išmokome konkuruoti su kitomis mamomis ir su savimi. Tik, deja, nė viena iš mūsų nesijaučia laiminti.

      Trumpai tariant, pernelyg karščiuojamės. Neįsižeiskite dėl šio pasakymo, juk visos esame tokios pat. Dirbančios ir būnančios namuose, įsivaikinusios ar auginančios savo vaikus, turtingos ar nepasiturinčios, jaunos ir vyresnės mamos – visos patiriame tą patį. Mūsų patirtis panaši, todėl gerai, kad aplinkui yra daug tokių kaip mes.

      Gera žinoti ir dar kai ką. Savo gyvenime pakeitusios vos kelis paprastus dalykus, pasuksime atgal nuo bedugnės krašto (arba vėl tvirtai atsistosime ant uolos, jei jau visiškai praradome pusiausvyrą), o mūsų gyvenimas taps šiek tiek smagesnis ir sveikesnis. Mes galime vėl išmokti džiaugtis motinyste: pasėdėti, pasijuokti su savo vaikais ir nustoti blaškytis tarsi netekusios nuovokos. Galime pamilti gyvenimą ir žavėtis savo nuostabiomis atžalomis. Tolesniuose šios knygos skyriuose perskaitę pasakojimus apie tikras mamas, kurių gyvenimo istorijos puikiai atspindi mūsų visų padėtį, pamatysite, kad daugelio jų gyvenimas pasikeitė į teigiamą pusę. Jos eina teisinga linkme auklėdamos savo vaikus. Ne, jos netapo geresnėmis mamomis, tačiau joms labiau patinka būti mamomis. Ši knyga – ne apie tai, kaip tapti geresne mama, nes apie tai prirašyta daugybė knygų. Tai knyga jums – tik jums, kad galėtumėte tapti laimingesne mama.

      Kad bent kiek išsilaisvintume iš mus apėmusios beprotybės, reikės pakeisti kai kuriuos įpročius. Tai – sunku, tačiau įmanoma – juk esame mamos ir ką jau ką – o su sunkiais darbais susidorojame puikiai. Ir jei neprarasime kantrybės bandydamos įtalpinti šešių kilogramų arbūzą į dvidešimties centimetrų plyšį, sėkmingai įveiksime bet kokią užduotį, kurios tik imsimės. Bet kokią.

      Tolesniuose šios knygos skyriuose sužinosite, kokie dešimt įpročių gali padėti mūsų gyvenimui sugrąžinti džiaugsmą, tvarką ir ramybę. Trumpai išvardykime juos – tai savo vertės būnant mama įsisąmoninimas, svarbiausių draugų išsaugojimas, tikėjimo puoselėjimas ir praktikavimas, konkurencijos atsisakymas, sveikesnis požiūris į pinigus, būtinybė pabūti vienumoje, paprastesni būdai gauti ir duoti meilę, mokymasis gyventi paprastai, išsilaisvinimas nuo baimės ir pasiryžimas neprarasti vilties. Kai kurie įpročiai iš pradžių gali pasirodyti keisti, pavyzdžiui, išsilaisvinimas nuo baimės, kiti – pernelyg paprasti, tačiau perskaitykite ir apie juos, nes dažniausiai paprasčiausi dalykai lemia didžiausius pokyčius. Kai kurių dalykų galėsite imtis iš karto, o kitų gali tekti palūkėti, kol ūgtelės jūsų vaikai. Tačiau galiu jus patikinti, kad tie dalykai išties veiksmingi. Mačiau, kaip to išmoko kitos mamos – pastebėjau, kad jų elgesyje ir veiduose atsirado daugiau ramybės. Manau, kad jie veiksmingi todėl, kad, ugdydamos šiuos įpročius savyje, padedame atsiskleisti tikrajai mūsų – mamų – esybei. O kalbant apie vidinio „aš“ puoselėjimą, turime pripažinti, kad esame nuklydusios toli nuo teisingo kelio. Mums atrodo, kad turime rūpintis paviršutiniškais dalykais ir pernelyg daug laiko, pinigų ir jėgų iššvaistome nereikšmingiems. Mums reikalinga vienatvė, o ne dar viena dieta. Svarbiau susitvarkyti savo dvasinį gyvenimą, negu rasti dar vieną būrelį, į kurį galėtume užrašyti savo vaikus. Mums reikalinga viltis, o ne papildomas užsiėmimas, dėl kurio taptume dar nervingesnės. Turime išleisti mažiau, kad sugebėtume atsikratyti didžiulės priklausomybės nuo pinigų. Iš gyvenimo galima gauti kur kas daugiau.

      Šią knygą rašiau apimta dėkingumo, nes noriu tarti jums „ačiū“. Be galo vertinu jūsų atliekamą sunkų darbą ir meilę, kurią atiduodate savo vaikams, nes jau daug metų rūpinimasis vaikais yra mano gyvenimo aistra: kai viską darau teisingai, vaikai pasveiksta, ir aš be galo džiaugiuosi. Tikiuosi, kad tolesniuose šios knygos puslapiuose rasite raktą į džiaugsmingesnį ir laimingesnį gyvenimą. Tad pradėkime.

      Pirmas įprotis

      Įsisąmoninkite savo – mamos – vertę

      Mamos, savikritika ir mūsų savivertė

      Jei kiekviena mama išmoktų įsisąmoninti tikrąją savo – moters ir mamos – vertę, jos gyvenimas pasikeistų neatpažįstamai. Kasryt nubudusios džiugiai lauktume ateinančios dienos ir nesijaustume taip, lyg naktį mus būtų partrenkęs pralekiantis sunkvežimis. Kitaip bendrautume su savo vaikais, mažiau niurzgėtume dėl erzinančių vyro įpročių, kalbėtume švelniau ir aiškiau. Santykiai su aplinkiniais mums teiktų daugiau džiaugsmo, išmoktume nereaguoti į užgaulias pastabas, o išeidamos iš darbo džiaugtumės nuveiktais darbais. O nuostabiausia, kad atsikratytume įkyrių minčių apie savo svorį (ar galite tuo patikėti?), fizinę išvaizdą ar nepakankamai gražius namus. Mūsų gyvenime neliktų tuščių užgaidų, nes giliai širdyje žinotume, ko mums išties reikia, ir dar svarbiau – ko išvis nereikia. Pasijustume neįtikėtinai laisvos.

      Skubu nudžiuginti, kad taip gali jaustis bet kuri mama, įsisąmoninusi vos kelis dalykus. Jie labai paprasti, iš pagrindų keičiantys gyvenimą ir visiškai nebūdingi amerikietiškai kultūrai, nes yra nesuderinami su milžiniško „prekių krepšelio“ (šią frazę neseniai išgirdau СКАЧАТЬ