Apgultis 13. Tamas Dobozy

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ jis jau ne blogiau už Šandorą žinojo, ko šiam reikia, – kaip tik šito Josefas ir nepasakė Zamercevui. Atklibikščiavo prie metro įėjimo ir plačiai pravėręs duris pažvelgė vidun, ir Josefas sudvejojo. Kai Šandoras, priglaudęs galvą prie seno draugo krūtinės, paprašė paguldyti jį ant slenksčio, Josefas nusijuokęs pasakė, kad ne, kad viskas gerai, jie galintys įeiti drauge, nieko čia tokio.

      – Prašau, – tarė Šandoras, silpnai trūktelėjęs Josefo glėbyje. – Tu geriau pakėlei sielvartą, sugebėjai iš jo pasimokyti ir sustiprėti.

      Sulig tais žodžiais Josefas pagaliau suprato, ko ir kodėl trokšta Šandoras, Josefas prisimins tai kaip akimirką, kai pagaliau pasidavė apgulčiai, šiurpulingai šios logikai, tam, kuo Šandoras tikėjosi virsti, o Josefo jam reikėjo paliudyti. Jis atsisveikino, paguldė Šandorą ir uždarė duris. Liko tik silpnumas atnešus draugą per nusiaubtą miestą, išeikvojus dar likusias menkas jėgas. Uždarė duris ir į jas atsišliejo, ir nuovargis jau buvo per didelis, kad jas vėl atidarytų, net žinodamas, kad daugelį metų kankins košmarai, kad sapnuos siaubo sapnus, kaip daužo duris, klebena rankeną, šaukia Šandorą, kad pabus pažadintas prarasties siaubo, vienas tamsoje su viskuo, nuo ko tapo atskirtas, tarsi nebūtų kaip išsiaiškinti, kur jis yra, kur prasideda ir baigiasi, kol pagaliau supras tai, kas jau nepasiekiama. Tai buvo paskutinė Šandoro dovana jiems abiem – Josefui ir liūtui, tai, ko, jam regėjos, jiems reikia, kad gyventų, tarsi sielvartas turėtų tokią galią, nors galiausiai teliko tik tai, ko troško jis: mirtis prisirišimo, draugystės, meilės – vadink tai, kaip nori, – to, kas jį dar laikė ir priminė, kas jis buvo ir ką per tą laiką išgyveno, kai tąsyk jis troško jau tik vieno, – suriaumoti ir liuoktelėti, – toji akimirka, kai pagaliau tapo kažkuo kitu.

      Jūreivio burna

      – BUVO 1957-IEJI, IR jūreivis pasidirbo plastikinį laivą. Jis visas buvo perregimas – plastikinis korpusas, plastikinis stiebas, plastikinė burė, – o jūreivis atsigulė jame su maišu ragelių, ąsočiu vandens ir išplaukė iš Budapešto Dunojumi Juodosios jūros link.

      – Ar jam pavyko?

      – Ne, jį pamatė. Jo laivas yra Nepavykusių pabėgimų muziejuje.

      – Ar yra toks muziejus?

      – Devintajame rajone. Privati kolekcija. Kada nors nusivesiu.

      – Kaip tu ten patekai?

      – Papasakosiu vėliau, – gūžtelėjo Judita, jos oda buvo labai tamsi net kaip vengrės, o ilgi plaukai išsidraikę ant pagalvės kaip juodos saulės spinduliai.

      Juditos dukrai Jankai buvo penkeri, jos plaukai buvo tokie pat tamsūs. Mergaitė stovėjo tarpdury pirmą naktį, kai parnešiau jos motiną namo. Tai buvo paprasto flirto finalas, Judita nudavė esanti įkaušusi, pamiršusi atsargumą ir daranti tai, ko niekuomet nebuvo nutikę su jokiu vyru, mat ji parodė, kur gyvenanti, – o aš laikiau ją už rankos sakydamas, kad tokios būklės moteriai – ji kikeno, žagsėjo, mosavo rankomis man palei veidą – geriau nepasilikti Aštuntajame rajone. Iš tiesų mane sudomino Janka, kai išgirdau, kaip motina ją apibūdino, – kaip jos gyvena, kokie jų namai, ką jos valgo, kur mergaitė žaidžia. Kai mudu atvykome, duris atvėrė sena moteris, kaip spėjau, senelė, – plaukus apsigobusi nėrinių skara, susimetusi į kuprą kitoje atlapų durų pusėje, ji grasino Janką prikulti ir savaitę neduoti pietų, jei toji tuojau pat neisianti namo. Senoji nenustebo, kai mes klupinėdami suvirtom vidun, iš paskos tapseno mažoji Janka ir vis taikėsi sugriebti mamos ranką. Paguldžiau Juditą ant sofos, murmėdamas, kad viskas bus gerai, ji tik norinti miego. Senoji moteris stovėjo įsmeigusi akis į žemę, linguodama galva.

      – Juk sakiau jai čia nieko nesivedžioti.

      Budapešte ketinau sustoti tik vienai dienai, paskui keliauti į Rumuniją. „Būk, kiek reikia“, – nuramino mane žmona Ana. Mes jau turėjome vaiką, septynerių metų Miklošą, kuris, kaip ir jo motina, troško broliuko ar sesutės, laukė visą savo sąmoningą gyvenimą ir šypsojosi man, kai atsisveikinome oro uoste ir aš kalbėjau vykstąs į šalį, kur vaikų namuose netelpa mažyliai, norintys turėti vyresnįjį brolį. Ana irgi stovėjo šypsodamasi, man kalbantis su sūneliu, glostė jam plaukus, kartkartėm patvirtindama tai, ką sakiau, netgi įsiterpdama apibūdinti, kaip mažoji mergaitė atrodys: bus žalių akių, garbanotų plaukų, tamsios odos; bemindžikuodami, kol man reikės pereiti saugumo patikrą, visi trys ėmėme rinkti vardus – Juliška, Klara, Marija.

      Mudu su Ana jau prieš daug metų susitvarkėme įvaikinimo dokumentus, kai paaiškėjo, kad burtai, kurie sukūrė Miklošą, išsisklaidė, išgaravo kartu su buvusiais mūsų pokalbiais (išskyrus apie tai, kaip sekasi sūnui, kiek pinigų reikia darželiui, namams atnaujinti, sąskaitoms apmokėti), kaip ir mūsų pomėgis drauge lankyti koncertus, dailės parodas ir mylėtis – išgaravo visa, išskyrus tuos kelis stiklus vyno, kuriuos išgerdavome vakarais (šiuo klausimu mes dar galėjome sutarti), nors prieš man išvykstant į Budapeštą Ana įsibrovė ir čia, ir vietoj vyno ėmėsi kritikos, kad aš per daug geriąs. Užuot mėginę įveikti šią krizę, mudu nusprendėm, – ar veikiau taip nutarė Ana, – kad mūsų santuoka bus politinė ir mes ką nors įsivaikinsime.

      Taigi išklausėme įvaikinimo kursą, kur sėdėjome šalia kitų vilties netekusių šeimų, klausėme paskaitų apie kultūrinį jautrumą, drovėdamiesi atsakinėjome į klausimus apie savo seksualinį gyvenimą, prisiekėme niekada nebandę kvaišalų. Gavome pažymėjimą, iškentėme įprastinį socialinio darbuotojo vizitą: jis miegojo mūsų svečių kambaryje ir padarė vertinamąją išvadą, kad mudu su Ana sieja „labai stiprus draugystės ryšys“, vadinasi, žinojo, jog melavome atsakydami į klausimus apie seksą.

      Bet vaiko nebuvo. Jau ne viena agentūra pasakė, kad esame per daug išrankūs, mat norėjome ne vyresnės nei trejų metų mergaitės (nors būtume sutikę paimti ir šešerių) ir iš tos Vengrijos dalies, kuri vadinama Erdėjumi – angliškai Transilvanija, – 1919 metais užleistos Rumunijai pagal Trianono sutartį. Tai buvo Anos manija, paveldėta iš jos mylimo tėvo, – jį pažinojau kaip senuką su iš ausų stirksančiais plaukais, šviesa, krintanti iš viršaus, išryškindavo kraujagysles galvos paviršiuje – mat kas rytą skusdavo ją elektrine mašinėle. Jis nuolat sėdėdavo virtuvėje tame siaubingame name Nort Vorde, ant sienų pasikabinęs senus kalendorius su Vengrijos žemėlapiais iki 1919-ųjų, o juose raudonu rašikliu pažymėta mažyte šiandienos Vengrija. Jos tėvas buvo vienas iš tų piktų nostalgijos kamuojamų žmonių, nepaliaujamai linksniuojančių: Trianonas šį, Trianonas tą, kis Magyarország nem ország, nagy Magyarország mennyország4, šiltai prisimenančių, kiek prarastų žemių Hitleris buvo grąžinęs tarpukariu, griežiančių dantį dėl dviejų milijonų etninių vengrų, įstrigusių Erdėjuje, porinančių, kaip buvo vykdomas jų „kultūrinis valymas“, kaip draudžiama leisti knygas savo kalba, mokyklos uždaromos, ištisi kaimai perkeliami ir jėga asimiliuojami su pietumis, o tokie politikai kaip Čaušesku tik ir svajojo, kad jie visai išnyktų, ir buvo vos sulaikyti nuo genocido, kurį būtų mielai įvykdę, – juk kam laukti trejetą kartų, jeigu nebūtina? – kad nebeliktų nė vieno, galinčio paliudyti, jog ši žemė niekada nebuvo Rumunijos. Tačiau vengrai toliau laikėsi – savo kalbos, kultūros ir tapatybės – ir šitaip jau devyniasdešimt metų.

      Anos tėvas išgyveno Budapešto apsiaustį, tad jo tirados apie Erdėjų, apsukusios ratą, neišvengiamai grįždavo prie šios temos. Seniokas dudendavo, kad vengrai neturėję pasirinkimo – iš vienos pusės naciai, iš kitos sovietai, – o Hitleris bent jau žadėjęs grąžinti prarastas šalies teritorijas. СКАЧАТЬ