Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ slaptose patalpose, – visa tai tik tam, kad būtų pasirengęs didžiajam susitikimui. O štai dabar likimas jam iškrėtė pokštą, jis net negali laiku atvykti. Nedaug trūksta, kad patikėtum, jog jam trukdo demoniški priešiški vėjai. Kiek vargo kainavo paslaugiam vokiečių korvetės kapitonui iš karinės misijos, kad įvyktų šios derybos. Tris kartus jam buvo pažadėtas susitikimas ir tris kartus atšauktas. Enveras Paša yra Osmanų imperijos karo dievas. Toks nereikšmingas priešas kaip daktaras Johanesas Lepsijus jam kelia tik juoką.

      Štai prabėgo dar dešimt minučių. Enveras lieps nebeįleisti ramybę drumsčiančio vokiečio, ir visas reikalas žlugs. Ką gi, žlugs tai žlugs. Ir mano tauta kovoja už išlikimą. Ir virš jos pakibo juodas raitelis su svarstyklėmis rankoje. Kas man darbo tie armėnai? Apgaulingai guosdamas save Johanesas Lepsijus trumpai, sausai sukūkčioja. Ne, tie armėnai jam labai brangūs. Jeigu jis griežtai paklaustų savo širdies, jie jam net brangesni už savąją tautą, kad ir kaip tai atrodytų nuodėminga ir beprotiška. Nuo Abdiulchamido dienų, nuo 1896 metų žudynių, nuo pirmosios kelionės į krašto gilumą, nuo misijų darbo pradžios jis jaučia, kad pats Dievas siunčia jį pas tuos nelaimingus žmones. Tai jo misija šioje žemėje. Prieš akis iškyla jų veidai. Visi žvelgia į jį didžiulėmis armėniškomis akimis. Tokias akis turi tie, kurie išgėrė kančių taurę iki dugno. Tikriausiai tokios buvo Kristaus akys, kai jis kabėjo ant kryžiaus. Gal todėl Lepsijus taip myli šią tautą. Vos prieš valandą jis žvelgė į akis patriarchui, Turkijos armėnų vyriausiajam kunigui, tikriau, nuolat turėjo kreipti žvilgsnį į šalį nuo beviltiškai degančių monsinjoro Zaveno akių. Beje, dėl šio vizito pas patriarchą jis taip susivėlino. Neprotinga buvo dar kartą važiuoti į Perą, į „Tokatliano“ viešbutį persirengti. Pas patriarchą jis turėjo pasirodyti su ilgu juodu apsiaustu, kaip tinka protestantų kunigui. Tačiau prieš Enverą jis kaip tik nenorėjo to pabrėžti, nenorėjo, kad šis lemtingas susitikimas atrodytų šventiškai ir iškilmingai. Jis pažįsta savo priešininkus, Itihado žmones. Paprasta pilka eilutė, šiurkštus kalbos tonas, pasitikėjimas savimi, užuominos apie jėgas, stovinčias tau už nugaros, – štai tinkamas stilius bendraujant su šiais avantiūristais. Taigi dėl visko kalta pilka kasdienė Lepsijaus eilutė.

      Jam nereikėjo taip ilgai viešėti pas patriarchą, turėjo atsisveikinti po kelių minučių. Deja, pedantiškumas ir ryžtingas tikslo siekimas nebuvo jo stiprioji pusė. Net organizuodamas pagalbą armėnams po Abdiulchamido skerdynių jis daugiau nuveikė ne protinga taktika, o atkakliai belsdamas į visas duris. Ne veltui jis kartais pasiduoda jaunystės nuodėmei – literatūrinei kūrybai. „Mirties šokis“, „Amžinas žydas“, „Džonas Bulis“ ir taip toliau. Jis mėgsta improvizuoti, pasiduoti akimirkos nuotaikai, tai jo silpnoji vieta, jis tai žino. Štai ir šiandien negalėjo laiku išeiti iš to nelaimingo kunigo.

      – Po valandos jūs stovėsite prieš Enverą, – tylus monsinjoro Zaveno balsas liudijo apie daugybę nemiegotų naktų, balsas silpo, kaip silpo jo tautos jėgos. – Jūs stovėsite prieš tą žmogų. Bet ir jūs nieko nelaimėsite.

      – Aš nežiūriu į šį reikalą taip pesimistiškai, monsinjore, – bandė jį guosti Lepsijus.

      Monsinjoras pertraukė jo žodžius rankos mostu, reiškiančiu skausmą ir neviltį.

      – Šiandien sužinojome, kad po Zeituno, Aintabo, Marašo ir kitų vietovių bus tremiami ir rytų Anatolijos vilajetų žmonės. Išskyrus Mažosios Azijos vakarinę dalį, kol kas neliečiamas tik Alepas ir Aleksandretės pajūris. Jūs geriau už kitus žinote, kad tremtis yra sunkesnė ir ilgiau trunkanti kankiniška mirtis. Sako, kad iš Zeituno gyventojų jau nebeliko gyvų.

      Patriarcho žvilgsnis buvo toks, kad Johanesas Lepsijus neišdrįso prieštarauti.

      – Nesiimkite to, kas neįmanoma, pasistenkite dėl įmanomų dalykų. Gal jums pavyktų, nors aš tuo ir netikiu, įkalbėti juos, kad atidėtų Alepo ir pajūrio ruožo deportacijas. Kiekviena diena yra laimėjimas. Kalbėkite apie vokiečių visuomenės reakciją, apie spaudą, kuriai jūs teikiate informaciją. Bet, svarbiausia, venkite vieno dalyko: nekalbėkite apie moralę! Tokiems kaip jie tai sukels tik juoką. Laikykitės faktų. Grasinkite ekonominėmis sankcijomis, tai daro didžiausią poveikį. O dabar, brangus sūnau, priimkite mano palaiminimą kilniam darbui! Tepadeda jums Kristus!

      Lepsijus palenkė galvą, bet patriarchas plačiai peržegnojo jam krūtinę.

      Ir štai jis sėdi vos vos judančioje valtyje, supasi Auksinio Rago bangose, valtininkas abejingai, lyg apie kažką susimąstęs, panardina irklą, vėl jį iškelia. Kai galų gale priplaukia prie kranto, pamato, jog prabėgo daugiau kaip dvidešimt minučių. Vos žvilgtelėjęs į krantinę Johanesas Lepsijus nustemba, jog nėra nė vienos karietos. Jis isteriškai nusijuokia, nes už visų šių rafinuotų kliūčių slypi daugiau nei atsitiktinumas. Priešiškos jėgos mėto jam po kojomis pagalius, nes jis rūpinasi armėnų reikalais, o jie, matyt, turi vykti taip, kaip likimo numatyta. Jis jau nebesižvalgo karietos ir pradeda bėgti, kad ir kaip tai netinka senam, stambiam, visiems į akis krentančiam vyrui. Tiesa, nubėga jis netoli. Stambulo aikštes ir gatves užtvindžiusi didžiulė, kažkokią šventę švenčianti minia. Tarp vėliavomis papuoštų namų, iščiustytų parduotuvių ir kavinių stumdydamiesi plaukia tūkstančiai žmonių su fesais ir tarbušais, fanatiškais, riksmo iškreiptais veidais. Kas gi atsitiko? Gal prie Dardanelų pavyko sumušti priešą, sąjungininkų kariuomenę? Lepsijus prisimena, kad naktimis dažnai girdi tolimų pabūklų šūvius. Sunkioji anglų laivyno artilerija garsiais šūviais skinasi kelią į Konstantinopolį. Paskui prisimena, kad šiandien kažkokių jaunaturkių revoliucijos įvykių metinės. Gal minima diena, kai komitetas žudynėmis pašalino iš kelio politinius priešus ir pagaliau užgrobė valdžią. Minia siaučia ir riaumoja per daug negalvodama, kas šiandien per šventė. Didžiulis sambūris prie kažkokios firmos pastato. Jauni vyrai lipa ant paslaugiai atkištų pečių, užsiropščia iki karnizo, kitą minutę didžiulė firmos iškaba tarškėdama krinta ant žemės. Lepsijus, patekęs į šį žmonių kamuolį, klausia kaimyną, kurio galva nepridengta feso, kas čia dedasi. Jam atsako, kad nuo dabar nebus toleruojami užrašai svetimomis kalbomis. Turkija turkams! Visi kelrodžiai, gatvių ir parduotuvių pavadinimai nuo šiol leidžiami tik viena kalba – turkų! Lepsijaus kaimynas, matyt, graikas ar Levanto gyventojas, piktdžiugiškai juokiasi:

      – Šį kartą jie apgadino mūsų sąjungininkų pastatą. Juk čia vokiečių firma.

      Ilga eile iš lėto slenka minios sustabdyti tramvajai. „Dabar jau nesvarbu, kada aš ateisiu, – galvoja Lepsijus, – vis tiek viskas prarasta.“ Vis dėlto dar kartą leidžiasi bėgti, be atodairos stumdydamas besipainiojančius žmones. Dar viena siaura gatvelė, tada priešais jį atsiveria aikštė. Didieji Seraskeriato rūmai. Aukštai išsišovęs Machmudo II bokštas. Pastorius stabteli. Eina iš lėto, juk nelėksi uždusęs į liūtų irštvą. Kai pagaliau, pailsęs nuo ilgų koridorių ir begalinių laiptų, paduoda savo vizitinę kortelę Gynybos ministerijos priimamajame, elegantiškas, pabrėžtinai malonus karininkas jam praneša, kad jo ekscelencija Enveras Paša labai apgailestaująs, jog jam buvę neįmanoma ilgiau laukti, bet jis prašąs poną suteikti jam garbės ir aplankyti jį Seralyje, Vidaus reikalų ministerijoje.

      Johanesui Lepsijui dabar teks nueiti dar ilgesnį kelią. Atrodo, kad šį kartą burtai visiškai išgaravo, demonai persigalvojo, jie tiesiog kone padeda jam. Prie vartų laukia ką tik atsilaisvinusi karieta, vežikas mėgsta didelį greitį, sumaniai aplenkia žmonių minias ir per stebuklingai trumpą laiką kovotojas, gerai pailsėjęs ir apimtas nesuvokiamo pasitikėjimo savimi, pasiekia tylų Seralio pasaulį, su trenksmu per stambius grindinio akmenis privažiuoja prie ministerijos. Čia jo jau laukia. Nespėjo išsitraukti vizitinės kortelės, o valdininkas jau klausia:

      – Daktaras СКАЧАТЬ