Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel

Чтение книги онлайн.

      Nedideliame sode naujojoje miesto dalyje Eski Bostone po pietų mėgdavo rinktis armėnų moterys ir mergaitės. Prie gražaus fontano senų platanų pavėsyje stovėjo suolai. Vaikai žaisdavo prie fontano. Moterys su rankdarbiais plepėdavo susėdusios ant suolų. Šerbeto pardavėjas stumdydavo po skverą savo vežimėlį. Taigi kartą šį sodą ir užpuolė būrys niekingiausių naujosios „piliečių savigynos“ narių. Sunkiai alsuodami jie puolė moteris, ėmė jas smaugti, plėšė joms nuo kūno drabužius. Ne mažiau stiprus kaip troškimas žudyti prakeiktos rasės vyrus buvo noras pasimylėti su jų moterimis, tomis trapiomis būtybėmis su jausmingomis lūpomis ir keistomis didelėmis akimis. Ore aidėjo pagalbos šauksmai ir vaikų riksmas. Bet netikėtai pasirodė ir pagalba. Daug armėnų vyrų, nujausdami kažką pikta, pasekė miesto sargus, ėmė lupti juos kumščiais, diržais ir lazdomis, smarkiai sumušė ir, žinoma, atėmė iš jų šautuvus ir durklus. Tai galbūt ir buvo didžiausia nelaimė.

      Atviras maištas prieš valstybės pajėgas! Nereikėjo nė įrodinėti nusikaltimo sudėties: sukilėliai nuginklavo savigynos būrius. Dar tą pat vakarą kaimakamas atsiuntė sąrašą visų Zeituno gyventojų, kuriuos privalo išduoti bendruomenės taryba, kadangi jie turi būti suimti. Visi surašytieji tame sąraše įniršę ir pasipiktinę susirinko į būrį ir šventai prisiekė nepasiduoti. Jie įsitvirtino sename teke, apleistame dervišų vienuolyne, kadaise buvusioje piligrimystės vietoje, esančioje už pusės valandos kelio nuo miesto. Sužinoję apie tai, nuo Ala Kadžos ir kitų kalnyno vietų nusileido dalis dezertyrų ir prisijungė prie pabėgėlių. Mažoje tvirtovėje iš viso susirinko apie šimtas vyrų.

      Marašo mutesarifas ir vyriausybė Stambule nutarė, kad tikslas pasiektas. Nedidelių provokacijų laikai praėjo, čia jau tikras maištas. Dabar neutralių ir sąjunginių valstybių konsulai negalės užmerkti akių ir nematyti armėnų klastos. Po dviejų dienų į Zeituną atvyko karinis pastiprinimas, dvi pėstininkų kuopos. Juzbašis, šioms kuopoms vadovaująs majoras, nedelsdamas apsupo vienuolyną. Nežinia, ar jis iš tiesų buvo bebaimis didvyris, ar paprastas kvailys, kai be priedangos su nedideliu daliniu ant žirgo nujojo prie vienuolyno, norėdamas taip paprastai, vienu rankos mostu užimti tvirtovę. Jį ir šešis kareivius nudėjo vietoje. Tai jau buvo iš tikrųjų daugiau, negu galėjai tikėtis. Apie didvyrišką majoro mirtį nedelsiant ištrimituota visuose imperijos miestuose. Itihadas karštligiškai dirbo, kad pasipiktinimo bangą nukreiptų norima linkme. Nepraėjo ir pusė savaitės, kai Zeitunas virto kariuomenės stovykla. Atsiųsti keturi batalionai ir dvi baterijos, nors reikėjo įveikti tik būrelį įnirtusių vyrų ir dezertyravusių kareivių. Visa tai vyko tuo metu, kai Džemalio Pašos Ketvirtajai armijai buvo reikalingas kiekvienas kareivis ir kiekviena patranka. Nepaisant galingos kariaunos, į apgultą vienuolyną pasiųstas derybininkas, kad paragintų pasiduoti tuos, kurie ir taip buvo pasmerkti. Jis išgirdo atsakymą, vertą antikos laikų herojų:

      – Jei mums vis tiek lemta mirti, verčiau mirsime kovoje.

      Keisčiausia buvo tai, kad mirti jiems nebuvo lemta. Vos artilerija paleido keturis netaiklius šūvius į apgriuvusį pastatą, kažkokia paslaptinga jėga staiga nutraukė ugnį. Gal tokį neregėtą žmoniškumą paskatino tai, jog tarp maištautojų buvo keletas musulmonų? Kad ir kas buvo planuojama, juokingai atrodančios milžiniškos karinės pajėgos, išdėstytos priešais saujelę dezertyrų ir moterų garbės gynėjų, nuo to momento nieko neveikė. Kareiviai dykinėjo, valgė įprastinį kareivišką maistą, girdė arklius, rūkė, lošė kortomis. Zeituno gyventojai iš šios apgaulingos ramybės laukė ypatingos klastos ir nelaimių. Apimti mirtinos baimės jie siuntė delegaciją pas kaimakamą prašydami, kad narsūs turkų kariai juos kuo greičiau išvaduotų iš prakeiktų maištininkų. Miesto gyventojai neturį su jais nieko bendra. Jei bent vienas iš tų nusikaltėlių atbėgtų į miestą, jie be gailesčio išduotų jį vyresnybei. Kaimakamas gailiai dejavo, kad miestiečiai per vėlai atėję į protą: nuo šiol viską sprendžia karinė vadovybė. Jo valdžia dabar nieko nereiškia, jis džiaugiasi, kad jo apskritai dar nenušalino. Pasiuntiniai maldavo, kad jis imtųsi tarpininkauti tarp miestiečių ir jo ekscelencijos Alepo vali Dželalo Bėjaus. Jei kas gali visų labui išnarplioti šią painiavą, tai tik jis, garbingas ir geraširdis vyras. Kaimakamas susiraukė. Jis galįs tik patarti neminėti Dželalo Bėjaus vardo. Mutesarifas turi ryšių visai kituose sluoksniuose. O Alepo vali esąs žuvęs žmogus. Štai kas atsitinka, kai rodai per daug gerumo armėnų bendruomenei. Tą ir jis asmeniškai patyręs.

      Vieną saulėtą kovo rytą mieste pasklido siaubingas gandas: apsuptieji maištininkai naktį, palikę du mirusius, kurių buvo neįmanoma atpažinti, paspruko ir pasislėpė kalnuose. Kas iš Zeituno gyventojų netikėjo stebuklais, negalėjo suprasti: kaip šimtas apdriskusių, kaipmat į akis krintančių žmonių galėjo be pėdsakų prasibrauti pro daugiau kaip keturių tūkstančių reguliariosios kariuomenės kareivių apsuptį? Kas taip klausė, žinojo, ką tai gali reikšti. Tai, ko žmonės labiausiai bijojo, prasidėjo tą pat dieną, vidurdienį. Karo komendantas ir kaimakamas apkaltino visus Zeituno gyventojus, kad jie padėję bėgliams pasprukti. Zeituno žmonės – valstybės išdavikai – kažkokiomis velniškomis gudrybėmis pravedė apsuptuosius pro saldžiai miegančių kareivių žiedą, pro sargybos postus ir leido jiems pabėgti. Sužinojęs apie šį nusikaltimą, iš Marašo savo vežimu atskubėjo pats mutesarifas. Šaukliai su būgnais vaikščiojo po miestą, visur girdėjosi duslus tarškesys. Paskui juos ėjo kurjeriai, kviesdami seniūnus ir visus žymesnius Zeituno žmones į „pasitarimą su mutesarifu ir komendantu dėl susidariusios padėties“. Pašauktieji, penkios dešimtys gerbiamiausių miesto žmonių – gydytojų, mokytojų, kunigų, pirklių, verslininkų – nedelsdami atėjo į paskirtą vietą, dauguma su darbo drabužiais. Tik nedaugelis, blogų nuojautų paskatinti, pasiėmė ir pinigų. Pasitarimas buvo toks, kad šiuos senyvus gerbiamus žmones karininkai šiurkščiai suvarė į kareivinių kiemą ir suskaičiavo tarytum galvijus. Jų klastingiems darbeliams atėjęs galas, pasakė jiems. Dar šiandien prasidėsiąs jų „perkeldinimas“ keliu per Marašą ir Alepą į Mesopotamijos dykumą Deir es Zorą. Vyrai tylėdami žvelgė į vienas kitą, nieko neištiko priepuolis, niekas neverkė. Prieš pusvalandį jie buvo gerbiami, puikiomis savybėmis pasižymį vyrai, o dabar virto gyvais žemės luitais, pilkais, neturinčiais jokios valios. Naujasis muchtaras, jų derybininkas, drebančiu balsu paprašė tik vieno: dėl gailestingojo Dievo malonės neliesti šeimų, palikti jas ramiai gyventi Zeitune. Tada jie klusniai priimsią likimo skirtą bausmę. Atsakymas buvo žiaurus, pilnas patyčios: ne, jokiu būdu! Juk mes pakankamai gerai pažįstame armėnus. Niekas neketina atskirti garbingų šeimos tėvų nuo mylinčių ir mylimų giminaičių. Patys privalo raštu nurodyti savo šeimoms, kad pasirengtų žygiui rytoj, dvi valandos po saulės patekėjimo, kad pasiimtų mantą. Žmonos, sūnūs, dukterys, vaikai, dideli ir maži. Iš Stambulo atėjęs įsakymas perkelti visus gyventojus armėnus, net ir žindomus kūdikius. Taigi Zeituno daugiau nebus, nuo dabar jis vadinasi Sultanijė. Neliks nė prisiminimo apie miestą, kuris išdrįso pasipriešinti didvyriškai osmanų tautai.

      Kitą dieną nustatytą valandą iš tikrųjų pajudėjo pirmoji liūdna eisena, pradėdama vieną baisiausių tragedijų, kokios istoriniais laikais buvo ištikusios žemės žmonių tautas. Ištremtuosius lydėjo kariškiai, ir čia staiga paaiškėjo, jog galingi kariuomenės būriai, neva pašaukti bėgliams apsupti, turėjo kitą klastingą tikslą. Kiekvieną rytą kartojosi tas pat širdį draskantis spektaklis. Po penkiasdešimties kilmingiausių šeimų buvo ištremta šimtas mažiau kilmingų, juo nereikšmingesnė buvo tremiamųjų socialinė padėtis ir juo mažesnis turtas, juo didesni būriai buvo varomi į tremtį.

      Žinoma, ir Europos frontuose didžiulėse užnugario srityse būdavo iškeldinami ištisi kaimai ir miestai, bet kad ir koks sunkus būtų evakuotųjų likimas, jo negalima nė lyginti su tuo, ką turėjo kęsti Zeituno gyventojai. СКАЧАТЬ