Pirkiniai išsimokėtinai. Antanas Šileika

Чтение книги онлайн.

      Jis kaip visada buvo užsimaukšlinęs savo vilnonę kepurę su ausimis, kurios visąlaik būdavo nuleistos, netgi liepos vidury. Paprastai iš namų tėvas išeidavo mums dar neatsikėlus pusryčiauti, tačiau rangovas, kuris užsukdavo pavėžėti jį ir kitą darbininką į darbo vietą, pirmiau savo pikapu nuveždavo keletą pjautinės medienos krovinių. Rytas buvo šiltas. Motina su Tomu jau sėdėjo lauke ant skurdžios pievelės priešais namą.

      – Tikrai? – paklausė Džeris.

      Iš mūsų virtuvės nuo sumuštinių sklido stiprus jautienos riebalų kvapas.

      – Berniukai, per priešpiečius aš judu pasiimsiu iš mokyklos ir mes eisime pirkti motinai staigmenos.

      – Per priešpiečius esu suplanavęs žaisti kamuoliu – tai svarbus žaidimas, – bandė išsisukti Džeris.

      – Teks praleisti.

      Džeris susiraukė.

      – Tik neik į klasę, gerai? Susitiksime prie mokyklos vartų.

      – Turiu pasakyti jūsų mokytojai, kad po pietų negrįšite į mokyklą.

      – Aš pats jai pasakysiu.

      – O ką ketini pirkti, tėti? – paklausiau. – Šuniuką?

      – Ne, ne šuniuką.

      – Turėdama šuniuką ji pasijustų geriau. Jis galėtų prižiūrėti Tomą, kai mama išeitų į parduotuvę.

      – Juk sakiau, kad pirksime ne šuniuką. Tai bus staigmena.

      Pasigirdo kelkraštyje sustojusio rangovo automobilio signalas. Tėvas, nepaleisdamas iš dantų pypkės, nerangiai užkėblino laiptais ir išėjo.

      – Kaip manai, ką jis ketina nupirkti? – paklausiau Džerio pakeliui į mokyklą.

      – Kokią nors nesąmonę.

      – Pavyzdžiui?

      – Pavyzdžiui, chalatą. Aš tik meldžiu Dievą, kad tėvas nesitrintų arti mokyklos. Negaliu pakęsti, kai jis kalbasi su direktore.

      Džeris nerimavo, kad ši tėvui nepapasakotų, jog anądien eidamas iš mokyklos įsivėlė į peštynes ir sugurino nosį ne tik savo priešininkui, bet ir kitam berniukui, kuris bandė užstoti mušamą draugą.

      Eidami pietauti pamatėme tėvą, sėdintį direktorės kabinete. Jis vilkėjo pilkomis apsmukusiomis kelnėmis su lopais, pilku, dulkėmis nusėtu vatinuku, ant kelių buvo pasidėjęs kepurę nuleisomis ausimis, kuri pūpsojo tarsi kokia gremėzdiška katė, o iš burnos stirksojo nepridegta pypkė.

      – Ot šūdas, – sudejavo Džeris.

      Pirmąsyk išgirdau jį keikiantis mokykloje ir tai mane papiktino. Nors, mano supratimu, mokykla nebuvo tokia pat šventa vieta kaip bažnyčia, bet skyrėsi nedaug. Koridoriuje buvo Jėzaus Švenčiausiosios Širdies paveikslas, o motina Leonė ant sienos turėjo pasikabinusi masyvų Nukryžiuotąjį. Ši mažutėlė vienuolė juodu abitu, paauksuotais akinių rėmeliais sėdėjo palinkusi į priekį, bandydama suprasti, ką savo pasibaisėtinu akcentu kalba tėvas.

      – Jam buvo tik treji, suprantate? Kai prasidėjo šaudymas ir bombardavimas, griebėme ant rankų mažąjį, Deivą ir puolėme į griovį. „Džeri“, – šaukėme mes. O jis ką darė? Užsiropštė ant arklio ir šnabždėjo jam kažką į ausį, kad šis nesibaidytų. Kelią plakė iš lėktuvų švilpiančios kulkos, visi pabėgėliai griovyje šaukė ir klykė, o pačiame kelio vidury mažas berniukas ramino arklį. Jis nebijo nieko, išskyrus mane.

      – Prižiūrėtojas turi keletą porų bokso pirštinių, – tarė motina Leonė. – Gal Džeris galėtų išlieti energijos perteklių po pamokų boksuodamasis su vyresniais berniukais.

      Motina Leonė buvo šiuolaikiška vienuolė, mačiusi „Šv. Marijos varpus“ ir „Berniukų miestą“. Iš šių filmų ji sužinojo, kad neklaužadas berniukus gali perauklėti muzika ir sportas, bet dainingu balsu Džeris nepasižymėjo. Iš mokyklos choro jį išmetė už tai, kad per kiekvieną repeticiją, chorui pabaigus giedoti „Viešpatie šventas, Dieve visagali“, pabezdėdavo.

      – Geras sumanymas. Mes pagalvosime apie tai. Likite sveika, motinėle.

      – Kur mes einame? – paklausiau.

      – Į autobusų stotelę. Nukirskime kampą.

      Pakeliui autobusų stotelės link buvo dykvietė, tėvas nudrožė per ją ir mums neliko nieko kita kaip klampoti jam įkandin per gilų purvą. Jis pakėlė nuo žemės ploną virbą, liepė Džeriui pasisukti nugara ir įniko tvatinti šiam per užpakalį, tuo pat metu poškindamas jam būdingą monologą:

      – Sakai, pešiesi po pamokų? Jeigu nori gauti į kailį, verčiau pasakyk man, o aš jau pasistengsiu tavęs nenuvilti. Ta nukvakusi sena vienuolė nori parūpinti tau porą bokso pirštinių, kad boksuotumeisi su kitais puspročiais ir sulaukęs šešiolikos vaikščiotum suplotu snukiu. O kas gali išeiti iš blynasnukio, jeigu ne nusikaltėlis? Kad man daugiau jokių muštynių, supratai? Džiaukis, kad šįsyk taip lengvai išsisukai, bet jeigu dar kartą išgirsiu, kad pešiesi, užkursiu tikrą pirtį.

      Džeris stovėjo visas perbalęs, iš įtūžio grieždamas dantimis. Virbas, kuriuo tėvas jį šventino, buvo plonytis, taigi vargu ar jo sėdimoji labai nukentėjo, bet juk mokykla netoliese ir kiti mokiniai galėjo pamatyti, kaip jis gauna lupti.

      Vėl patraukėme autobusų stotelės link. Autobuse tėvas pasakė, kad važiuosime į miesto centrą, ir liepė pakeliui suvalgyti sumuštinius. Stengiausi suvalgyti juos kuo greičiau, neprivažiavus mėsos pakavimo fabriko. Oras buvo šiltas, todėl važiuojant pro fabriką nuo smarvės norėjosi užsikimšti nosį, mažesnius vaikus net supykindavo. Džeris protestuodamas įgrūdo savąjį maišelį su sumuštiniais tarp sėdynių, bet tėvas to nepastebėjo. O jeigu būtų pastebėjęs, veikiausiai pats būtų sušveitęs tuos sumuštinius.

      Žinojome, kur įsikūręs „Eaton“ drabužių salonas – per Kalėdas buvome atėję čia paganyti akių į vitrinas. Tėvas privertė mus visus susibrukti į vieną besisukančių durų skyrelį, kad nepasimestume, o paskui nudrožė tiesiai į moteriškų drabužių skyrių.

      – Ei, tėti, kur eini? – šūktelėjo Džeris. – Mums ten ne vieta.

      Visą kelią jis nepratarė nė žodžio, bet dabar turėjo prabilti, nes nenorėjo atsidurti moteriškų drabužių skyriuje. Žinojome, kuo tai kvepia – moteriškų drabužių parduotuvėse mums teko lankytis su motina ir būdavo velniškai nesmagu, kai turėdavome ten sėdėti ir laukti, kol ji pasimatuos begalę liemenėlių. Manėme, kad tai nepadoru. Bet galėjo būti ir blogiau. Galėjome turėti vyresnę seserį. Mudviem su Džeriu buvo tekę lankytis pas draugus, kurie turėjo vyresnes seseris, ir jų namuose matėme dalykų, kurie mums atrodė pasibaisėtini – pavyzdžiui, ant dušo koto padžiautos nailoninės kojinės. Buvome įsitikinę, kad, džiauti moteriškas kojines tokioje matomoje vietoje nedorovinga, ne ką geriau negu maudytis vonios kambaryje be durų.

      – Eime, eime, – paragino tėvas. – Man СКАЧАТЬ