Dvi savaitės su Juo. Kate Hardy

Чтение книги онлайн.

      Prologas

      Besišypsant Rolandui įskaudo veido raumenis, jis suprato, kad negali liautis. Nors tai geriausio draugo vestuvės (Rolandas, be abejo, nuoširdžiai džiaugėsi, kad Hugas rado gyvenimo meilę), dauguma svečių tikrai prisimena, jog Rolando žmona prieš beveik dvejus metus žuvo automobilio avarijoje, ir nerimauja, kaip jam šiandien sekasi su tuo susitaikyti.

      Prie altoriaus Rolandas pasakė Hugui, kad ši diena priminė jam jo paties vestuves. Rolandas vylėsi, kad Hugas ir Bela mėgausis bendra laime daug ilgiau, nei jis su Linete – ir kad nepatirs tos kančios, kurią juodu su žmona taip ilgai slėpė nuo artimųjų ir draugų.

      Rolandas suprato, kad turi pasistengti dar truputį ir pakviesti šokio vyriausiąją pamergę. Hugas norėjo turėti du vyriausiuosius pabrolius ir nors Tarkvinas, kitas vyriausiasis pabrolys, dabar šoko su Belos seserimi, tai ne priežastis Rolandui nepašokdinti savo pamergės. Jei nepašoks su Greise, visi nuspręs, kad jis tebegalvoja apie Linetę, o gailesčio jam tikrai nereikia. Po avarijos sulaukė jo pakankamai.

      Vienas šokis. Juk tiek jis gali. Tereikia nepaisyti to, kad lempelių šviesoje skendinti karalienės Elžbietos dvaro rūmų pokylių salė atrodo išties romantiškai. Dar teks nekreipti dėmesio į prastą nuojautą dėl vyriausiosios pamergės – kad ir kiek nedaug apie ją žino, kad ir kaip jam tai nepatinka, ne jam ją smerkti. Pirmą kartą susipažinusi su Hugu Greisė buvo tokia girta, kad apvėmė jį taksi automobilyje; be to, mergina paskutinę minutę atšaukė savo vestuves. Žinoma, visiems pasitaiko prastų dienų, visi klysta, bet Rolandui Greisė buvo panaši į išlepintą princesę, pernelyg lengvabūdiškai besimėgaujančią alkoholiu.

      Viena tokia išlepinta princesė, girta sėdusi prie vairo, prieš beveik dvejus metus sudaužė Rolando gyvenimą į šipulius. Tai, kad turės būti malonus tokiai moteriai, nors ir vos kelias minutes, vyrui kėlė šleikštulį. Bet turi pasistengti dėl geriausio draugo. Geriausio draugo, kuris štai ir dabar šokio sūkury glaudžia nuotaką – Rolandas žinojo, kad ta aplink jaunuosius spindinti aureolė nėra vien tik lempučių girliandų kuriamas miražas. Tai tikra laimė.

      Todėl jis turi susiimti ir atlikti pabrolio pareigą. Su tamsiai raudona suknele, puošta tiulio sijonėliu ir širdelės formos iškirpte, žudikus aukštakulnius išmainiusi į žemakulnius batelius, kad nebūtų aukštesnė už jaunąją, mergina atrodė nepriekaištingai kukli. Plaukus buvo susukusi į įmantrų kuodą, tik kelias sruogas paliko laisvai kristi aplink veidą (tobulas darbas), nepamiršo ir blakstienas paryškinti. Na, gal Rolandas ir neklydo dėl merginos polinkio į princesiškumą. Net ir Tarkvinas, kiekviename žmoguje gebantis įžvelgti ką nors gero, pripažino, kad Greisė nė iš tolo nepanaši į mieląją, švelniąją Belą.

      Tik vienas šokis, priminė sau Rolandas. „Padaryk, ką privalai, ir nenuvilk geriausio draugo.“

      Baigus skambėti dainai jis nuėjo prie Greisės ir Tarkvino.

      – Būdamas vyriausiuoju pabroliu, ko gero, galiu tikėtis kito šokio? – tarė priverstinai šypsodamasis.

      – Tikrai taip, – patikino Tarkvinas paplodamas jam per petį. – Pasimatysim, Greise.

      – Iki, Tarkvinai, – atitarė ji, o tada pasisuko į Rolandą. – Manau, mūsų dar nesupažindino. Aš Belos sesuo, Greisė. Tu Rolandas?

      – Taip.

      – Malonu susipažinti, – mergina ištiesė jam ranką.

      Galvodamas tik apie tai, kaip greičiau viską užbaigti, Rolandas suėmęs jos plaštaką pakratė. Ir nustėro, nes nuo prisilietimo per nugarą nuvilnijo tarsi elektros srovė.

      Greisės Faradėj akys buvo nuostabios: gilios, rugiagėlių mėlynumo. Lūpos tobulos. Veido oda nepriekaištinga. Buvo dar kažkas. Kažkas, kas jį traukė. Kažkas, kas pabudino poreikį ją saugoti.

      Šis suvokimas Rolandą sukrėtė.

      Vadovaudamasis dviejų žmonių, kuriais labiausiai pasitikėjo, nuomone, Rolandas iš anksto manė, kad jam ši moteris nepatiks. Tačiau ji traukė jį. Traukė moteris, su kuria susitikinėti norėtų mažiausiai. Ir jis neišmanė, kaip toliau elgtis.

      – Vestuvės žavios, tiesa? – paklausė Greisė. – O ta daina, kurią Hugas parašė Belai, neįtikėtina.

      – Mmm… – numykė Rolandas, jausdamasis pernelyg sutrikęs, kad suregztų sakinį, bet pasistengė išspausti šypseną.