Viliok mane. Lisa Renee Jones

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ >

      Išlipusi iš lėktuvo Katerina Mor, dar vadinama Kete, žingsniavo į Las Vegaso tarptautinio oro uosto terminalą, ilgus šviesius plaukus ant viršugalvio buvo susisukusi į kuodą ir tegalvojo vien apie karštą vonią ir vėsius savo lovos patalus, kuriuose nemiegojo jau keletą mėnesių. Pasibaigus keliems iš eilės pasauliniams turams su garsiausiomis popžvaigždėmis, ji pagaliau rado taip ieškomą ramybės uostą, tačiau jos gyvenimui padaryta daug žalos. Buvo išsekusi. Galutinai. Jai reikėjo namų, augintinio ir pilno šaldytuvo mėgstamiausio maisto.

      Pastovumo.

      Kai visai pailsusi pasuko į bagažo skyrių, suskambo mobilusis telefonas. Kad jį kur, juk žinojo, kad reikia laikyti tą nelemtą daiktą išjungtą. Ketė atsiduso, išsitraukė telefoną iš rankinės ir ekrane pamatė vadybininko telefono numerį. Suprantama. Ji išjungė telefoną vidury ginčo Italijoje, nes skrido į Valstijas.

      – Taip, aš namie, Maiklai, – ji nė nepasisveikino. – Ne, neplanuoju kito turo. Nors ir su Dereku Merseriu ar kuo nors kitu, kas išleido daugybę populiariausių įrašų. Man nereikia pinigų, o tau turbūt juo labiau. – Ji trokšta gyventi. Trokšta… Ne. Visai ne. Ji nenori galvoti apie tai, ko iš tiesų trokšta ir nuo ko bėga – regis, nesėkmingai.

      – Tavo tiesa, – atsakė Maiklas. – Neteks vykti į turą. Galiu pasiūlyti šį tą tiek pat reikšmingo ir dar progą pagyventi Las Vegase.

      Ji stabtelėjo.

      – Klausau.

      Kažkas į ją atsitrenkė, ir Ketė skubiai pasitraukė į pakraštį, nes pro šalį ėjo grupelė žmonių.

      – Šį rytą man paskambino iš „M&M“ garso įrašų studijos. Jie kuria visiškai slaptą projektą. Neatskleidžia smulkmenų telefonu, bet honoraras dvigubai didesnis nei turo, jei pasiūlytų sutartį ir gautum vardinį kvietimą.

      – Dvigubai? Matyt, pakvaišai, kad iš manęs šaipaisi.

      – Apie pinigus niekada nejuokauju.

      – Tikrai. – Ketei šmėkštelėjo, kad namas, kuriuo ketino nustebinti kitąmet išeisiančius į pensiją tėvus, galėtų būti didesnis. – Negaliu skųstis.

      – Noriu, kad po pusvalandžio būtum „Aitvaro“ viešbutyje.

      – Palauk. Ne. Nekaip atrodau. Nešvari ir pavargusi. Apkeliavau pusę Žemės rutulio. Ir, beje, kas manęs teiravosi?

      – Jie nori šiandien priimti sprendimą. Laukia tavęs. Sakiau, kad atvyksi. Turime galvoti apie mudviejų reputaciją. Ji priklauso nuo tavęs.

      Galėtų jį užmušti.

      – Maiklai…

      – Sakei, kad nori pabūti namie Las Vegase. Kad trokšti pastovumo. Aš tai duosiu. Nešk čia mažą dailų užpakaliuką – ir kuo greičiau. Paskambink, kai važiuosi taksi, ir suteiksiu kuo daugiau informacijos. – Vadybininkas padėjo ragelį.

      Ketė išsižiojusi spoksojo į telefoną. Maiklas ją užčiaupė vienu spragtelėjimu. Tyliai urgztelėjusi žingsniavo toliau. Praleido su Maiklu dešimtį metų nuo tada, kai jai sukako dvidešimt, ir ji pradėjo pirmą svarbų šokių projektą. Jei Maiklas taip labai jai nepatiktų, mielai atsikratytų jo „mažo dailaus užpakaliuko“. O dabar nė neketina dalyvauti tame pokalbyje.

      Velnias. Velnias. Velnias. Juk turi nueiti. Maiklas pažadėjo, kad ji dalyvaus, o jos sprendimas apsistoti vienoje vietoje reiškia, kad turės mažiau galimybių gauti darbo. Žengusi ant eskalatoriaus laiptelių į bagažo skyrių, nužvelgė save iš viršaus. Dėvėjo „PINK Victoria‘s Secret“ linijos marškinėlius ir džinsus su draiskanomis per visą klešnę. Atrodė lyg laisvą dieną slampinėjusi po namus – ir, ką jau kalbėti, jautėsi nusibaigusi po kelionės per laiko juostas.

      Bagažo skyriuje ji patyrė, kad dingo lagaminas. Susierzinusi paskambino Maiklui. Ji negali dalyvauti pokalbyje. Tik ne dabar. Padarys blogą įspūdį.

      Maiklas nekėlė ragelio. Ketė pasitikrino, kada jie paskutinį kartą kalbėjosi. Jei pasiliks ilgėliau ir ginčysis dėl lagamino, niekaip nebespės į pokalbį. Ji sudvejojo ir ėmė galvoti apie tėvus, apie išsvajotą jų pensiją, apie galimybę gyventi netoliese ir juos lankyti. Tad nuskubėjo pro duris prie išsirikiavusių taksi automobilių.

      Pokalbis paskirtas netikusiu laiku, bet tai tikra dovana, ir jei pavyks, dėkos Maiklui, kad ją privertė.

      Praėjo dvidešimt minučių, o Ketė vis dar nesusisiekė su Maiklu – jis tikrai neatsiliepė, kad tik ji negalėtų išsisukti nuo pokalbio. Kai taksi automobilis sustojo prie aukšto viešbučio „Aitvaras“ su didžiausiais lošimo namais tame kelyje, Ketė jau buvo išsisegusi plaukų segtuką, pasidažiusi lūpas ir nesėkmingai bandė paslėpti tamsius ratilus po akimis.

      Ji sumokėjo vairuotojui ir dar kartą paskambino Maiklui. Nė nežinojo, kur dabar eiti. Pagaliau vadybininkas atsiliepė, ir jai nespėjus nė prasižioti griežtai paklausė:

      – Ar tu jau čia?

      – Taip, ir…

      – Dabar kalbuosi su dar vienu pašnekovu, taigi nepadėk ragelio, – paaiškino Maiklas, ir Ketė išgirdo jį sakant: „Ji jau čia.“ – Jis ir vėl kreipėsi į Ketę. – Kur tu esi?

      – Prie paradinių durų, bet…

      – Prie paradinių durų, – tarė jis pašnekovui, o tada vėl Ketei: – Prisistatyk viešbučio durininkui. Jis tave palydės.

      – Gerai, bet…

      – Paskubėk, – liepė jis. – Kete. Tai svarbiau, nei maniau. Didžiulis projektas. Paskui paskambink. Sėkmės ir pirmyn. – Maiklas padėjo ragelį.

      Ketė giliai atsiduso ir nebesipriešino. Susirado durininką ir prisistatė. Nutarė elgtis taip, kaip buvo pratusi, kai įpusėjus turui imdavo nebesisekti – leistis nešamai pasroviui. Darbuotojas vedė ją pro viešbučio teatro bilietų kasas, tada pro biurų eilę.

      Ji pabeldė į duris. Ketė nustebo, kai po kelių akimirkų iš patalpos atskubėjo sena jos draugė, Elė Kembel, ir uždarė paskui save duris.

      – Kete! – Elė ištiesė rankas, o jos ilgi plaukai, kurie šiandien buvo blyškiai melsvo atspalvio, plaikstėsi įkandin.

      Ketė apkabino Elę – su ja susipažino prieš septynerius aštuonerius metus per televizijos projektą.

      – Negaliu patikėti, kad tu čia. – Elė atšlijo, kad geriau apžiūrėtų draugę. – Taip norėjau, kad dalyvautum šiame projekte. Negalėjau patikėti, kad parvykai namo šiandien pačiu laiku!

      – Man knieti sužinoti visas smulkmenas, tačiau kaip su laida „Amerikos šaunuoliai“? Maniau, kad esi teisėja?

      – Ak, taip, – atsakė draugė. – Man ta laida patinka. Neabejotinai.

      Ketei susuko skrandį dėl tos laidos ryšio su netolima praeitimi, kurio ji vengė.

      – Nebesuprantu. Tada kodėl aš čia? Kodėl tu čia? Juk tikrai neturi laiko dalyvauti Las Vegaso laidoje.

      – Studijoje sumanė, kad tarp sezonų galėtume surengti turą po Valstijas, o Las Vegaso laidą transliuoti iš viešbučio visus metus. Toji laida prasidės mėnesiu anksčiau nei laidos „Amerikos šaunuoliai“ trečiojo sezono atrankos. Ir kas iš to? Ogi tai, kad jie duoda mums visas šešias savaites pasiruošti. Ir dar gerai, kad turas prasideda pasibaigus trečiajam sezonui. Visa tai šaunu, bet… – Elė šyptelėjo ir pasitrynė pilvą – aš pastojau. Tai pribloškė studijos СКАЧАТЬ