Spalvotas sniegas. Andrėja

Чтение книги онлайн.

      Mieloji skaitytoja,

      mus supantis pasaulis dažnai atrodo bespalvis, bet niūri kasdienybė skatina svajoti. Ji verčia judėti į priekį, tikėti, siekti tikslo, gėrio, meilės… O kad svajonės pildosi – tikrai žinau. To įrodymas – ši knyga Jūsų rankose, kurią taip svajojau išleisti…

      Irtis gyvenimo labirintais kartais būna be galo sunku. „Spalvotas sniegas" – tikra istorija, jos herojė stengiasi žūtbūt išlikti. Merginos kelyje apstu melo ir išdavysčių, bet jai padeda tikėjimas, viltis ir meilė. Kviečiu kartu su Snieguole pereiti kvapą gniaužiantį jos gyvenimo labirintą.

      lietuviška meilė

      lietuviška romantika

      lietuviškos aistros

      lietuviškos dramos

      lietuviškos intrigos

      lietuviškos paslaptys

      lietuviškos likimo dovanos

      lietuviškos viltys

      lietuviški troškimai

      lietuviškas nuoširdumas

      lietuviška fantazija

      lietuviška laimė

      lietuviški jausmai

      lietuviškos svajonės

      Spalvotas sniegas

      – Pone advokate, atvyko nepilnamečių skyriaus inspektorė.

      Melodingas sekretorės balsas privertė Dainių pakelti akis nuo popierių šūsnies. Jis nepatenkintas suraukė antakius ir žvilgtelėjo į laikrodį.

      – Laima, jau greitai penkta valanda. Nejaugi vėl būsi pamiršusi, ko prašiau? – Jis atsiduso ir persibraukė delnu per veidą. – Sugalvok ką nors ir atšauk susitikimą. Paskirk laiką kitą dieną. Po penkiolikos minučių išeinu.

      – Bet, pone advokate, ji sako, kad tai labai skubu ir…

      – Kaltinti gali tik save, mergužėle. Ne kartą esu perspėjęs, kad po ketvirtos valandos neskirtum jokių susitikimų. Dabar sukis, kaip išmanai.

      Dainius nuspaudė mikrofono mygtuką ir atsilošė krėsle. Po keliolikos minučių, jau apsivilkęs lietpaltį, jis išėjo pro savo kabineto duris, nė nepažvelgęs į sutrikusią sekretorę.

      Keista, – pagalvojo mergina, žvilgsniu lydėdama viršininko figūrą, tolstančią ilgu koridoriumi. Kiekvieną dieną tuo pačiu metu jis išeina iš darbo, palikdamas visus savo reikalus. Ji tikrai žinojo, kad darbo yra labai daug. Net šešios bylos guli ant stalo. Tačiau jis ramia sąžine viską palieka ir išeina. Įdomu būtų sužinoti kur.

      Vienišas vilkas – taip pastaruoju metu Dainių buvo praminę kolegos. Ne viena moteris bandė rasti bent mažiausią plyšelį į jo širdį, bet susidurdavo su lediniu bejausmiu žvilgsniu. Labai patrauklus, labai geidžiamas – ir labai vienišas. Retai kada Dainiaus veidą papuošdavo šypsena, retai kada nuskambėdavo jo juokas. Net per pokylius ar kitas šventes šis vyras išlikdavo santūrus.

      Apie jį sklandė įvairūs gandai. Tačiau tiesą žinojo tik keli žmonės, geriausi Dainiaus draugai, kurie laikė liežuvį už dantų ir užčiaupdavo bent kiek labiau įsismaginusį liežuvautoją. Buvo šnekančių, kad vyrukas išgyveno nelaimingą meilę, kai kas tvirtino, jog nuotaka palikusi jį prie altoriaus ir nuo to laiko vargšelio širdis mirusi: dingęs bet koks domėjimasis gražiąja lytimi, o apie pasitikėjimą nė kalbėti neverta.

      Net jeigu tikrai išdavė mylima moteris, juk negalima visą gyvenimą dėl to liūdėti, – mąstė Laima, kai Dainiui už nugaros užsidarė lauko durys. Ne visos moterys vienodos…

      Tačiau pats Dainius su tuo nebūtų sutikęs. Jo širdyje nebebuvo vietos kitoms moterims – karaliavo viena vienintelė. Jis galvojo tik apie ją, akyse stovėjo jos atvaizdas, ausyse skambėjo jos juokas. o akys… Vienintelės, nepakartojamos, nuostabios – stebuklingos.

      Įsitaisęs ant suoliuko Dainius svajingai žvelgė į aukštų medžių viršūnes, kuriose linksmai žaidė saulės spinduliai. Jautėsi it atėjęs į pasimatymą ir dabar, su gėlėmis rankose, laukiąs savo mylimosios. Jį supančią tylą kartkartėmis sudrumsdavo tik paukščių balsai. Dainius galvojo apie vienintelį žmogų – ir apie devynių mėnesių savo gyvenimo tarpsnį: prisiminimuose iškilo prabėgę įvykiai, galvoje skambėjo jųdviejų pokalbiai, užplūdo tąkart išgyventi jausmai.

      Žmonės teisūs – gyvenimas nestovi vietoje. Per tuos mėnesius jis patyrė labai daug, galbūt netgi daugiau nei per visus trisdešimt trejus savo gyvenimo metus. Atrado ir prarado, mylėjo ir neapkentė, žavėjosi ir nusivylė, atgailavo ir keršijo, kopė ir smuko. Buvo pats laimingiausias vyras – ir vis dėlto išgyveno be galo daug sielvarto. Tai, kas taip staiga prasidėjo, taip pat staiga ir pasibaigė. Išdavystė, kerštas, niekšybė… Kiek laiko dar turės praeiti, kol šie trys žodžiai paliks jo mintis? Kada kovo pradžios pavasariniu sniegu apsnigta jo širdis vėl ims jausti?

      Vyras nugrimzdo į prisiminimus. Prieš akis iškilo jaunutės merginos veidas – neapsakomai mėlynos akys, putlios lūpos, maža strazdanota nosytė ir ilgi auksaspalviai plaukai. Mielas paprastas žmogutis iki tol ramų jo gyvenimą apvertė aukštyn kojomis, pripildė jį laimės, juoko, meilės ir ašarų.

      Pasirėmęs alkūnėmis į kelius ir įkniaubęs veidą į šiltus delnus Dainius prisiminė karštą liepos dieną – beprotišką dieną, laimingą dieną…

      Velnias! Velnias! Velnias! Šis žodis štai jau visą pusvalandį sukosi jaunojo advokato galvoje. Per didžiausius automobilių kamščius jis stengėsi ištrūkti iš tvankių Vilniaus gatvių į Nemenčinės plentą, kuris viliojamai driekėsi iki jo sodo sklypo. Ten Dainius tikėjosi pasislėpti nuo miesto šurmulio – pagaliau pasimėgaus išsvajota ramybe ir vakaro vėsa. Automobilio peleninė jau buvo kupina, todėl baigęs rūkyti jis nuorūką paleido pavėjui pro langą ir čiupęs dar vieną cigaretę prisidegė ZIPPo žiebtuvėliu.

      Sunki darbo diena ėjo į pabaigą. Tiesą sakant, tai ji buvo beprotiška. Taip nusprendė išėjęs iš darbo ir atsisėdęs prie automobilio vairo. Nuo pat ryto, kai šeštą valandą prie lovos suskambėjęs žadintuvas nutraukė košmarišką sapną, kurio vėliau niekaip negalėjo prisiminti. Taip ir pradėjo dienos maratoną. Kažkodėl niekas nesisekė – į kavos aparatą įbėrė per mažai kavos, pribėgo neaiškios spalvos skysčio, net puodelio dugnas švietėsi. Susierzinęs Dainius išpylė nevykusią kavą į kriauklę, bet naujos nebevirė – trūko laiko. Skusdamasis barzdą per stipriai brūkštelėjo peiliuku ir į darbą teko važiuoti su bjauriu popierėliu ant smakro – namuose niekur negalėjo rasti pleistro.

      Pasišaipęs prieš veidrodį iš savo atvaizdo jis užsivilko švarką ir išbildėjo į kiemą prie automobilio. Tačiau ir čia laukė nemaloni staigmena – automobilis nenorėjo užsivesti. Buvo visiškai pamiršęs, kad štai jau kelios dienos važinėja su degančia lempute, įspėjančia, jog baigiasi degalai – niekaip neprisirengė užsukti į degalinę. Ir še kad nori – būtent šiandien jų pritrūko. Ant vargšelio BMW pasipylė sodrių keiksmų srautas, bet tiesa akivaizdi – benzino nėra. Turėjo su kanistru rankoje bėgti į taksi ir važiuoti į artimiausią degalinę.

      Keturiasdešimt minučių prastovėjęs kamščiuose Dainius pagaliau pasiekė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą. Ten išgėręs puodelį geros stiprios kavos nuskubėjo į bylos posėdį. Tačiau… Pirmą kartą per visą darbo praktiką šiandien jis nesusivaldė. Per vėlai gauti įkalčiai, per vėlai išaiškėję faktai, pagirtinas СКАЧАТЬ