Nepriklausoma moteris. Jane Porter
Чтение книги онлайн.

Читать онлайн книгу Nepriklausoma moteris - Jane Porter страница

Название: Nepriklausoma moteris

Автор: Jane Porter

Издательство: Сваёню книгос

Жанр: Зарубежные любовные романы

Серия: Jausmų egzotika

isbn: 978-609-406-241-4

isbn:

СКАЧАТЬ ction>

      PROLOGAS

      Monte Karlas

      Šeichas Zajedas Feras, vidurinysis iš trijų galingų brolių Ferų, dar sykį perskaitė laišką. Jis buvo išspausdintas ant storo dramblio kaulo spalvos karališkosios Ferų šeimos pergamento, tačiau rašė jaunesnysis brolis Khalidas, o ne vyriausiasis Šarifas – karalius.

      Laiškas buvo trumpas ir nesudėtingas. Khalido žodžiai – paprasti.

      Zajedo ranka suvirpėjo.

      Jis sumirksėjo. Jam, Zajedui Ferui – beširdžiui Ferui – užgniaužė kvapą. Krūtinę kelis kartus nusmelkė deginantis skausmas. Apimtas siaubo jis giliai įkvėpė.

      Khalidas tikriausiai klysta. Aišku, kad klysta. Jeigu tai būtų tiesa, Zajedas būtų išgirdęs ką nors per žinias anksčiau, negu atėjo šis oficialus laiškas.

      To negali būti.

      Negali.

      Ir Zajedas, beširdis Zajedas, pirmą kartą po penkiolikos metų suvokė nesąs beširdis, nes pajuto, kad jo širdis dūžta.

      Šarifo, mylimo vyriausiojo brolio, nebėra. Jo lėktuvas sudužo kažkur Sacharos dykumoje ir Šarifas laikomas mirusiu.

      Zajedas tuojau pat privaląs vesti ir grįžti namo.

      Nes Šarifo sūnui tik treji, jis negalįs vadyti, todėl Zajedas būsiąs karaliumi.

      PIRMAS SKYRIUS

      Vankuveris, Kanada

      – Šeichas Zajedas Feras čia? Vankuveryje? – pakartojo daktarė Ru Tornel ir kiek virpančia ranka nusmaukusi akinius pasitrynė tarpuakį.

      Tarė pati sau, kad ranka dreba iš nuovargio – juk po septynias savaites trukusio paskaitų ciklo turo nieko kito negali tikėtis.

      Tarė pati sau, kad tai niekuo, visiškai niekuo nesusiję su šeichu Zajedu Feru, jaunesniuoju karaliaus Šarifo Fero broliu, vieninteliu vyru, kuris ją šitaip pažemino ir įskaudino.

      Padėjėja Džemė suraukusi kaktą priėjo prie stalo, kur Ru dirbo nešiojamuoju kompiuteriu.

      – Taip, jis… čia.

      – Ką reiškia čia? – pasiteiravo Ru, paprastai ramus jos balsas suvirpėjo.

      – Tai reiškia – čia. Šiame viešbutyje.

      – Ką? – Ru stumtelėjo akinius atgal ant nosies ir su siaubu pažvelgė į Džemę. Viešumoje ji paprastai dėvėdavo kontaktinius lęšius, bet viešbutyje, vienumoje, su akiniais buvo kur kas patogiau. – Kodėl?

      – Portlende neturėjote laiko su juo susitikti. Nei Sietle. Tai atskrido į Vankuverį ir yra čia. – Džemė nervingai nusišypsojo, neturėdama kur dėti rankų. – Man regis, nesiruošia pasišalinti jūsų nepamatęs. Atrodo, jam skubu. Tarsi būtų gyvybės ar mirties klausimas.

      Gyvybės ar mirties klausimas. Lygiai taip pat pasakytų jos tėvas. Zajedas iš to paties molio drėbtas. Žavus, turtingas, garsus, paviršutiniškas ir besidomįs vien savimi. Tokiems rūpi tik jų pačių poreikiai. Ru niekino donžuanus ir kino žvaigždes, bjaurėjosi tais, kurie vaikosi malonumų, o užvis labiausiai bjaurėjosi Zajedu Feru.

      Nors Zajedas – Šarifo brolis, bet savo šeimoje jis – balta varna. Dykumų princas be širdies, be atsakomybės ir be takto. Ru nusiminusi sumosavo rankomis.

      – Neturiu laiko su juo susitikti…

      – Dabar turite…

      – Bet nenoriu.

      – Ar kada nors esate jį mačiusi? – beveik be žado iš susižavėjimo išspaudė dvidešimt trejų metų Džemė.

      – Mudu pažįstami, – abejingai atsakė Ru, nenorėdama gilintis į smulkmenas. Džemei visai nereikia žinoti apie skausmingą, erzinantį jųdviejų susitikimą prieš trejus metus. Užteks pasakyti, kad Zajedas Feras – ne iš tų vyrų, kuriais galima pasitikėti ir gerbti.

      – Tikras gražuolis, – pridūrė Džemė. Jos akys liepsnojo, o skruostai buvo išraudę.

      – Taip, – sutiko Ru ir irzliai atsiduso. – Galima sa- kyti – grožio idealas. Be to, turi maišus pinigų ir siaubingai daug valdžios, bet tai nereiškia, kad jis – geras žmogus.

      Džemė gūžtelėjo pečiais.

      – Atrodo visai malonus. Man pasirodė netgi labai malonus…

      – Matei jį?

      – Na taip. Jis čia, prieškambaryje.

      – Viešbutyje, mano apartamentuose?

      Džemė dar labiau nuraudo.

      – Leidau jam čia palaukti. Maniau, surasite penkias minutes. Televizijos darbuotojai pasirodys ne anksčiau kaip po pusvalandžio, tada darys jums makiažą. – Išvydusi Ru veido išraišką ji kuo skubiausiai pridūrė: – Jis tikrai be galo trokšta jus pamatyti.

      Stengdamasi suvaldyti paniką Ru pakilnojo popierius ant stalo. Zajedas čia, šiuo metu? Jis prie jos durų, laukia apartamentuose?

      – Padariau kažką ne taip? – nervingai paklausė Džemė.

      Taip! – norėjo sušukti Ru.

      – Ne, – susivaldžiusi atsakė ir sunkiai nurijo seilę – jautė, kaip sudrėko delnai, o širdis daužosi.

      Matė, kad Džemė tuoj pravirks, o to mažiausiai norėjo. Džemė labai stengiasi, ji maloni mergina ir puiki padėjėja. Ru negalėjo kaltinti jos, kad pasidavė Zajedo kerams. Tas vyras – ne tik žavus ir turtingas, jis toks kerintis, kad moterys krinta jam po kojomis. Netgi ji, šalta, racionali mokslininkė, klūpojo jam prie kojų.

      – Maniau, galite skirti penkias minutes, – vėl sumikčiojo Džemė.

      Ru prispaudė delnus prie stalo, stengdamasi nusiraminti. Žinoma, kad gali. Visa bėda, kad ji nenori praleisti penkių minučių su Zajedu Feru. Nenori jo matyti. Netgi penkias sekundes.

      – Ar seniai jis laukia? – paklausė užsitęsus tylai.

      Rausvi Džemės skruostai dar labiau nuraudo.

      – Pusę valandos.

      Ru širdis nusirito į kulnus, nors ilgametė psichoterapeutės patirtis padėjo išlaikyti ramią veido išraišką.

      – Kodėl anksčiau nesakei?

      – Aš… – Džemė gūžtelėjo pečiais. – Aš…

      – Tiek to. Nesvarbu. – Ru išsitiesė ir užsikišo už ausies ilgų šviesių plaukų sruogą. – Tegul įeina. Pasikalbėsiu su juo. Bet tik penkias minutes. Tiek tegaliu skirti, – tarė tvirtesniu balsu ir kilstelėjo smakrą. – Taip jam ir pasakyk.

      Zajedas stovėjo prieškambaryje ir laukė, kol jį priims

      Ru Tornel – bestselerių autorė, tarptautinio lygio lektorė ir profesionali piršlė.

      Pagalvojęs apie ją kaip profesionalią piršlę Zajedas šyptelėjo.

      Kas galėjo СКАЧАТЬ