Rudens diena. Šatrijos Ragana

Чтение книги онлайн.

      Rudens diena

      Buvo tai tikra rudens diena. Iš pilko, be jokios atmainos dangaus, liejosi lietus, tai smarkus, tai smulkus, lyg kropylos1 lašai, bet neperstodamas nei ant valandėlės. Šaltas vėjas ūžė viršūnėse medžių, puolė laukuose, švilpavo patvoriais: žodžiu – buvo tai diena, kada, pagal priežodį, „šuns išvaryti negalima”.

      O vienok2 Vielutienė ir šiandien išleido savo sūnų i laukus paršo ganyti. Gailu jai buvo labai mažo Jonelio, širdis skaudėjo pamislijus3 , kaip jis per visą dieną išbus ten ant tokio lietaus. Bet ką padarysi?! Paršas neėdęs būti negali, pašerti namie – nėra kuo; gerai dar, kad per žiemą šiaip taip prasimaitino.

      Bepigu jai dabar, Joneliui jau truputį prakutus! Kol jį išaugino, tai buvo vargas! Kas dieną reikėjo jai eiti į darbą ir visur kartu vilkti vaiką, nes neturėjo prie ko palikti jo troboje. Grėbdama šieną, paguldys, būdavo, ji po kūgiu4, rišdama rugius – po gubos5, įkiš į burną tušką6, ir taip guli sau jis per kiauras dienas. Pradėjus smarkiai verkti, nubėgs, būdavo, pas jį, įpils lašelį pieno į tušką, pataisys vystyklus ir vėl skubiai grįžta prie darbo… Paskui, truputį paaugęs, nebegulėjo, bet sėdėjo ant šieno, bovydamas7 akmeniukais, grauždamas duonos plutelę, ir retkarčiais pats jau bėgiojo pas motiną pasiveizėti8, ką ji dirba…

      Bet dabar tie vargai jau pasibaigė… Nebereikia jai dabar vilkti jį visur su savim… Dabar jau Jonelis ir trobą pridaboja, ir gali ją išluoti… Žino jau, kad su matušėle ne visados gali eiti į laukus ar kur kitur, kur išpuola eiti vienai matušei. Žino tai, ir nesiprašo paimti jo kartu; apsiverkia kartais, išleisdamas ją iš namų ant visos dienos, bet skubinai nubraukia ašarėles nuo skruostukų, nenorėdamas užrūstinti9 savo mieliausios matušėlės. Daug jau dabar padeda jai Jonelis: per visą vasarą štai gano paršą, kurį ji, kruvinai uždirbus, nusipirko. Vargo ji su Joneliu labai, bet ir nuopelną turi už tuos savo vargus: Jonelis toks geras, toks tykus10 ir taip ją myli širdingai… O ji už jo laimę gyvastį11 savo atiduotų… Brangus jai dėl to, jog tiek kaštavo12 ašarų, tiek vargų, tiek skausmų… Ant kitų metų jau jis netik tą vieną Balkį, bet ir svetimas kiaules paganys ir uždirbs jau kelis rublius… Nei pajuste nepajusi, kaip ir motiną pradės maitinti…

      Mąstė sau Vielutienė, atmindama praeitas nelaimes, o tuo tarpu sukosi po trobą ir skubinosi greičiau apsivalyti ir eiti žvejoti. Diena šalta, lietus, Venta ištvinusi – vargiai prižvejos ką nors… O gal Dievas ir duos bent kelias žuveles! Neturi ji nieko išvirti vakarienei, o Jonelis pareis sušalęs, sušlapęs… Kaip jam gerai būtų apsišildyti skania sriuba… Jis taip mėgsta žuvis, kaip džiaugtųs jos vaikelis! Gal Dievas ir duos…