Būk mano, Andželika. Дэни Коллинз

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ kad princas pageidautų prisėsti, todėl ji prispaudė virpančius delnus prie kėdės, ant kurios paprastai sėdėdavo priimdama klientus, atkaltės.

      – Ar norėjote aptarti kokias nors vestuvių detales?

      – Tik tai, kad visas sąskaitas turėtumėte siųsti man, – jis žengė į priekį ir ant Trelos stalo padėjo kortelę.

      Andželika apsisuko, norėdama matyti, ką jis daro. Santūrus ir žavingas. Kas siuvėjas? Kostiumas – meno kūrinys, o pats vyras – moteriškąjį jos pradą in atitinkantis jang.

      Princas sugavo jos žvilgsnį.

      Slėpdama raudonį Andželika užsikišo plaukus už ausų.

      – Jo didenybė jau tai pasiūlė ir jums nereikėjo vargintis. Tai vestuvinė dovana Sadikui ir princesei.

      Princas pastebėjo, kaip familiariai ji taria Sadiko vardą, ir vos pakreipė galvą.

      – Taip, Hasna minėjo. Bet norėčiau už viską mokėti aš.

      Žvilgsnis buvo gana atviras, kad pajustum priešiškumą, atrodė, jog stengėsi sukelti konfliktą. Andželikos pulsas akimirksniu padažnėjo.

      Kodėl jis toks nepalenkiamas?..

      Ak, brangus Dieve! Juk jis nemano, kad ją ir Sadiką kas nors sieja?

      Kodėl neturėtų taip manyti? Kaip skelbė laikraščių antraštės, ji permiegojo su puse Europos vyrų. Žinoma, tik tada, kai nevartodavo narkotikų ir nesipešdavo su modeliais.

      – Sadikas senas mūsų šeimos draugas, – Andželika pasislėpė po šaltumo kauke, kurią užsidėdavo viešumoje, kvailai tikėdamasi, kad princas ja patikės. – Mes norime tai padaryti dėl jo.

      – Mes, – jis prisimerkė.

      – Taip, – Andželika nepapasakojo apie seserį ir ką jos šeima skolinga Sadikui už tai, kad jis grąžino jiems Trelą. Labiausiai jie brangino jį už tai, kad Sadikas niekada nesiekė garbės dėl savo poelgio. – Jei tai viskas… – ji aiškiai parodė, kad daugiau ta tema nesikalbės. – Turėčiau grįžti siūti jūsų seseriai kraičio drabužius.

§§§

      Kasimas galėjo pasveikinti būsimą svainį turint gerą skonį. Andželika Sauveterė iš mažos mielos mergaitės išaugo į pritrenkiančią jauną moterį. Spinduliuojantis grožis kaustė dėmesį.

      Ilgi rudi plaukai žvilgėjo ir vilnijo bangomis, o internete niekuo neišsiskiriančios pilkos akys pasirodė esančios užburiančios žalsvai rudos spalvos. Aukšta ir liekna lyg modelis, kuriuos pati rengė, auksinio atspalvio odą tikriausiai paveldėjo iš ispanės motinos.

      Paparacai nedažnai nufotografuodavo merginą besišypsančią, o net ir pavykus tai padaryti ji atrodydavo kaip Monos Lizos kopija, patvirtinanti, kad jos venomis teka abejingo ir niekuo nesidominčio prancūzo tėvo kraujas.

      Ir dabar ji taip žiūrėjo, tačiau kai pasitiko jį, atvirai šypsojosi. Merginos grožis užburiantis, Kasimas kurį laiką net pamiršo, ko atėjo. Užvaldė troškimas ją suvilioti.

      Gal tokia asmenybė ir buvo priežastis, kad Sadikas taip įsimylėjo?

      – Dėl pasiruošimo… Ar diena praėjo gerai? – Kasimas žinojo, kad šiandien turėjo būti paskutinis jo sesers ir pamergių suknelių primatavimas, taip pat ir kitų drabužių, skirtų Hasnos kraičiui. Viskas vyko pirmame šio pastato aukšte. Galiausiai drabužius supakuos ir išsiųs į Zamairą pasipuošti jau po mėnesio vyksiančiose vestuvėse.

      – Paklauskite šiandien čia apsilankiusių moterų, nors visos išeidamos atrodė patenkintos. – Išpuikęs, bet domisi seserimi.

      Viešbučio numeryje jis girdėjo, kaip visos sutartinai kartojo priėmimą buvus aukščiausio lygio – nuo drabužių iki gaiviųjų gėrimų ir vieno kąsnio užkandžių.

      – Neatrodė, kad Hasna turėtų nusiskundimų, – nereikšmingai pastebėjo princas. – Būtent todėl noriu išvengti jos apmaudo, jei kartais netesėtumėte pažadų.

      Su aukštakulniais Andželika atrodė aukšta. Ne tokia kaip Kasimas, bet aukštesnė nei daugelis jo pažinotų moterų, o išgirdusi jo žodžius ji tik dar labiau ištiesino nugarą ir tris kartus sumirksėjo. Lyg svarstydama, ką atsakyti.

      – Mes jau tesėjome pažadus, – pataisė jį kiek malonesniu balsu, bet ne švelnesniu nei durtuvo ašmenys. Taikliai ir pavojingai. – Kodėl norite iš jos viską atimti?

      – Galite nevaidinti pasipiktinusios, – patarė princas. – Aš neteisiu. Turėjau meilužių. Ateina laikas paleisti, ir dabar kaip tik išmušė jūsų valanda.

      – Manote, kad esu Sadiko meilužė? Ir būdama jo meilužė pasisiūliau sukurti nuotakos suknelę ir kraitį. Ar nemanote, kad tai kiek per dosnus pasiūlymas kaip meilužei?

      Andželika pakartojo žodį, kad parodytų, kaip stipriai ją įžeidė.

      Jis susikišo rankas į kelnių kišenes ir pasisiūbavo ant kulnų.

      – Labai dosnu surengti asmeninį priėmimą tokiai daugybei žmonių visame pasaulyje žinomuose išskirtiniuose mados namuose Paryžiuje. – Dalyvavo ne tik jo motina ir sesuo, bet ir Sadiko motina ir seserys, pusseserės ir draugės iš abiejų pusių.

      Žinoma, šiandienos priėmimo kaina nebuvo tokia didelė, kad įstumtų į pavojų jo turtus. Jaunikio šeima taip pat galėjo viską apmokėti ir dar labiau papildyti Sauveterių kišenes, o kadangi sklido gandai, kad šeimos įmonė šią kvailystę įvardijo kaip meno renginį, Kasimas manė, kad Andželika savęs tikrai nenusiskriaudė.

      – Jei ketintumėte neimti mokesčio tik už šios dienos renginį, nebesivarginčiau su jumis kalbėtis, – tarė Kasimas. – Bet vestuvinė suknelė? Žinau sesers skonį, – jis lengvai galėjo įsivaizduoti šešiaženklę sumą. – O kur dar kitų vestuvių svečių drabužiai? Įskaitant jaunikio ir nuotakos mamas?

      – Sadiko tėvai ir seserys taip pat mūsų šeimos draugai.

      – O pilna spinta naujutėlių drabužių Hasnai, kad galėtų pradėti naują vedybinį gyvenimą? – negalėjo patikėti Kasimas. – Taip pat nemokamai? Tai daugiau nei dovana šeimos draugui. Jei būčiau apie tai anksčiau išgirdęs, būčiau anksčiau pas jus apsilankęs.

      Hasna nenutildama vis tauškė apie didžiąją dieną, bet argi jam rūpėjo smulkiausios detalės? Brolis džiaugėsi, kad sesuo teka iš meilės, linkėjo jai viso ko geriausio, tačiau puošmenos, maistas ir spalvos jam buvo nė motais. Kol paklausęs, kada turėtų tikėtis sąskaitos už suknelę, pastebėjo, kaip išaugo vestuvių biudžetas.

      – Jei aš esu Sadiko meilužė, turėčiau reikalauti didelių komisinių už darbą! Būčiau pasakiusi jam, kad atvestų savo nuotaką ir atsilygintų už tai, kad prarasiu jo paramą, kuri, beje, man nereikalinga, – skardus Andželikos balsas skrodė orą lyg ašmenys. – Viskas buvo visai ne taip. Hasna nė nežinojo, kad Sadikas mus pažįsta. Ji užsiminė, kad mes jos svajonių dizaineriai, ir Sadikas slapta suorganizavo susitikimą, kad ją nustebintų. Tai nusprendėme neimti užmokesčio.

      – Juokinga, СКАЧАТЬ