Iš rojaus į… realybę. Kandy Shepherd
Чтение книги онлайн.
Читать онлайн книгу Iš rojaus į… realybę - Kandy Shepherd страница 4
Название: Iš rojaus į… realybę
Автор: Kandy Shepherd
Издательство: Сваёню книгос
Жанр: Современные любовные романы
Серия: Karamelė
isbn: 978-609-03-0254-5
isbn:
– Administratorė teisi – sugriauta nedaug, – pasakė jis. – Regis, Balyje tokie nedideli žemės drebėjimai gana dažni. Tikėtina, kad bus dar smūgių.
Dar vienas žemės drebėjimas. Ji užspaudė ranka burną, kad neaiktelėtų – vengė pasirodyti, kad bijo. Juolab kad Mičas apie galimą pavojų pranešė kuo ramiausiai.
Mičas išjungė televizorių ir atsigręžė. Ar jis aukštesnis negu tada, kai ji paskutinį kartą stovėjo šalia jo? Abu buvo basi. Jo ūgis galėjo būti maždaug metras aštuoniasdešimt penki, jos – metras šešiasdešimt aštuoni centimetrai.
Vienas metras aštuoniasdešimt penki centimetrai aistringo kūno.
Mičas buvo sportininkas pačiame jėgų žydėjime ir futbolo aistruolių garbinamas ne mažiau negu koks nors aktorius ar muzikantas.
Kai priėjo prie jo, vis dar nuoga krūtine, jos širdis, deja, daužėsi dar stipriau. Jei būtų turėjusi didelio dydžio marškinėlius, būtų jam pasiūliusi prisidengti. Bet kam gi dangstyti tokį įspūdingą raumeningą kūną?
Zojai knietėjo pasitraukti žingsnį, bet nenorėjo išsiduoti, kad jo artumas ją šitaip veikia. Todėl nesijudino iš vietos ir pasistengė, kad kalbant su juo balsas skambėtų tvirtai.
– Tai šiame regione kartais būna nedidelių drebėjimų? Bet dėl to nė kiek ne ramiau, ar ne? – prabilo ji. – Tupėdama po masažo stalu, derėjausi su savimi ir pažadėjau kai ką padaryti, jei liksiu gyva.
– Įdomu, ką?
– Daugiau laiko skirti draugams ir mažiau dirbti. Daugiau aukoti labdarai. – Ji gūžtelėjo pečiais. – Bet tai tavęs tikriausiai nedomina.
Mičo akys, tokios pat žalios kaip anksčiau, įsmigo į ją.
– Kodėl manai, kad nedomina? – jo balsas tarsi visa oktava pažemėjo.
Ji staiga kai ką suprato ir suvirpėjo.
Ką gi, jis seksualus, pats seksualiausias vyras pasaulyje.
– Mudviejų gyvenimai smarkiai skiriasi. Gyvename toje pačioje žemėje, bet tarsi skirtinguose pasauliuose, – paaiškino ji.
– Kaip manai, kur gyvenu aš?
– Ispanijoje? Lyg ir žaidi geriausioje Ispanijos komandoje. Niekada nebuvau Ispanijoje.
– Gyvenu Madride.
– Toli. Aš vis dar gyvenu Sidnėjuje. Tave supa visiškai kitokie žmonės.
– Netiesa. Mudu abu gyvename viename viešbutyje.
– Šį viešbutį užsisakiau internetu už paskutinės minutės kainą. O tu?
Ji nusišypsojo. Ta pačia žavia, šiek tiek kreiva septyniolikmetės šypsena.
– Deja, ne.
– Tą ir norėjau pasakyti. Esi įžymus. Ne tik nuostabus futbolininkas, bet dar ir dailus, turtingas, fotografuojiesi su įsikibusiomis tau į parankę gražuolėmis – mačiau nuotraukas.
Ir visos aukštos, dailios blondinės, panašios į Larą iš mokyklos laikų.
– Deja, tavo padėtis geresnė, – nesutiko Mičas. – Skaitei apie mane straipsnius, gal net matei per televizorių. Negaliu pasakyti, kad viskas, ką rašo ar rodo, tiesa. O aš nė nežinau, kaip gyvenai, kai dingai iš mūsų mokyklos.
– Mat mudu sukamės tarp skirtingų žmonių, – pakartojo ji, tvirtai laikydamasi savo nuomonės. – Perėjau į kitą mokyklą, tame pačiame Sidnėjuje. Kol ten mokiausi, kaip ir kiti mūsų amžiaus vaikai vaikščiojau į tuos pačius klubus ir koncertus. Bet mudviejų keliai niekada nesusikirto.
– Iki šiol – ne.
– Taip. Mus į vieną vietą suvedė žemės drebėjimas.
Mičas nusijuokė, ji irgi nusišypsojo.
– Moki vaizdingai pateikti. Klausyk, Zoja, papasakok apie savo gyvenimą.
Prašymas glostė širdį ir viliojo. Viliojo ne fiziškai, o galimybe pasipasakoti ir jam atsiverti, juolab kad jam lyg ir rūpėjo jos atsakymai. Jam rūpėjo ji. Jau tada, būdamas vos septyniolikos, jis buvo apdovanotas gebėjimu atidžiai klausytis pašnekovo.
Zoja suprato, kad ši diena gali būti paskutinė, kai ji mato Mičą. Ryt jis išskris į Madridą, ji – atgal į Sidnėjų. Be to, tikėtina, kad įvyks dar vienas drebėjimas ir šį kurortą nušluos nuo žemės paviršiaus. Pastaroji aplinkybė kėlė nerimą, pirmoji – skatino netylėti.
– Kaip dėl to alaus? Galėtume gurkšnoti alų ir kalbėtis, – pasiūlė ji.
– Apie tave?
– Taip pat ir apie tave, – pasakė Zoja, jai patiko jo dėmesys. – Noriu apie tave sužinoti tai, ką nutyli žiniasklaida.
– Kodėl ne.
– Tik įspėju – mano gyvenimo istorija, palyginti su tavo, gana banali.
– Leisk spręsti man, – nukirto Mičas.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.