Iš rojaus į… realybę. Kandy Shepherd

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ ji nieko nepažinojo ir niekam nerūpėjo. Nedailiai pasiūta mokyklinė uniforma buvo nepatogi ir bjauri – štai taip ji ir gyveno, kol mokėsi atkampioje priemiesčio mokykloje.

      Mičą Beilį ji pirmą kartą pamatė mergaičių būryje su įsikibusia jam į parankę savo drauge Lara – ši, žinoma, buvo graži blondinė. Zoja tada praspūdino pro juos nunarinusi galvą. Išgirdusi linksmą juoką pasižiūrėjo į juos ir susidūrė su jo akimis. Jis nusišypsojo. Draugiškai ir atvirai – kaip tikras vietos jaunuolių lyderis. Jis buvo sportininkas, sporto žvaigždė – populiariausias iš visų pasisekimą turinčių vaikinų.

      Jai, tokiai vėplai, jis galėjo ir nenusišypsoti. Bet nusišypsojo, ir šypsena sušildė sugrubusią jos širdį, nors ji atsakydama tik mandagiai vyptelėjo puse lūpų.

      Jie tapo lyg ir draugais, mat jai pavyko sutvarkyti kažkokią jo bėdą. Kai matėsi paskutinį kartą, Mičas su ja elgėsi nedovanotinai užgauliai, ji užsisklendė kiaute ir, kol baigė mokyklą, su juo nebendravo. Dabar ji nenorėjo atnaujinti ryšių su žmogumi iš anų laikų aplinkos, ypač su juo.

      Mergina įsitempė, akimis ieškodama, kur pasprukti, bet sumetė, kad be reikalo jaudinasi. Mičas Beilis neturėtų jos pažinti. Ji buvo pasikeitusi ir nė nepriminė tos septyniolikmetės, kuriai jis kitados jautė draugiškumą. Tik dėl viso pikto Zoja akių nuo grindų nepakėlė.

      Jai knietėjo paklausti administratorės apie oro uostą, nes kitą rytą ji ruošėsi skristi atgal į Sidnėjų. Tik bijojo atkreipti į save dėmesį. Jei ji atpažino jo balsą, Mičas galėjo atpažinti ir jos. Tikimybė, kad taip ir bus, nedidelė, bet vis tiek negalima atmesti. Todėl Zoja nutarė nieko neklausinėti.

      Administratorė patarė svečiams grįžti į kambarius. Zoja tą ir ketino padaryti – ir kuo greičiau.

      Žmonės apipylė administratorę klausimais, ir Zoja buvo nustumta į šoną. Nepakeldama žvilgsnio ir stengdamasi nekristi į akis, ji atsargiai atsitraukė prie tako į savo namuką. Grįžusi ji niekur nekels kojos – pasinaudos kambarių tarnybos teikiamomis paslaugomis ir šitaip išvengs susitikimo su Miču.

      Dieve, padaryk, kad nesutikčiau Mičo, kai reikės išsiregistruoti.

      Priėjusi savo taką, ji paspartino žingsnį.

      – Zoja?

      Išgirdusi jo balsą sau už nugaros, Zoja krūptelėjo. Bet susitvardė, neatsigręžė ir nunarinusi galvą žingsniavo toliau, vildamasi, kad jis daugiau jos nepašauks. Tegul mano, kad apsiriko.

      Mičas iškart atkreipė dėmesį į baltu rankšluosčiu apsivijusią juodaplaukę, vos tik ši išėjo į kiemą. Jaunam ir energingam vyrui tai buvo normalu. Siauras ir trumpas rankšluostis mažai dengė stulbinamai dailų kūną.

      Suveržtas mazgu ties aukštomis apvaliomis krūtimis, rankšluostis vos siekė dailias saulėje įdegusias šlaunis. Nedaug trūko, kad būtų atsirišęs ir nukritęs. Kažin ji su apatiniais ar be jų? Kai ėmė drebėti žemė, jis ilsėjosi prie tvenkinio. O kur ji tada buvo, nuogut nuogutėlė?

      Tik galvoti apie tai nebuvo kada, nes mergina galėjo dingti tarp daugybės viešbučio svečių, susirinkusių į kiemą pasiklausyti žavios balietės administratorės išvedžiojimų apie žemės drebėjimą.

      Balyje Mičas jau buvo viešėjęs, tad žinojo, kad čia žemė kartais dreba, bet nestipriai, kaip ir šįsyk. Raminami administratorės žodžiai jam atrodė reikalingi. Vis dėlto jis paklausė jos apie cunamį, nes galėjo kilti ir toks pavojus. Mičas buvo iš tų, kurie numato kitą žingsnį ir jam pasirengia – futbolininkai tai vadina taktikos numatymu. Pajūryje irgi buvo ženklas, perspėjantis žmones, kaip elgtis kilus cunamiui.

      Jam apie tai pasiteiravus, mergina atsigręžė pasižiūrėti, kas paklausė tokio bauginančio dalyko. Merginos akys išdavė, kad jį atpažino, bet tai truko trumpai, nes ji tuoj pat nusisuko.

      Mičas buvo prie to pripratęs. Žmonės dažnai jį atpažindavo – juk buvo pasaulinio lygio futbolininkas. Daugelis buvo matę reklamos plakatus, kuriuose jis pozuodavo su žymių dizainerių kurtais vyriškais drabužiais ir milžiniško dydžio laikrodžiais – tokių stendų buvo net čia, Balyje. Ši jauna moteris tikriausiai turėjo vaikų ir norėjo, kad jis pasirašytų ant jos sūnaus futbolo kamuolio. Ji galėjo būti ir viena iš futbolo gerbėjų, kurioms rūpėjo ne tik jo parašas.

      Mičas suraukė kaktą. Mergina pasirodė jam pažįstama. Nors žvelgė jam į akis vos sekundės dalį, sunerimęs žvilgsnis ir išbalęs, perkreiptas veidas jam atrodė kažkur matytas. Pastaraisiais metais jis sutikdavo galybę žmonių, bet jos tarp jų lyg ir nebuvo. Deja, prisiminti, kur ją matė, nepavyko.

      Tada ji netikėtai atsiskyrė nuo svečių minios. Mičas susižavėjęs žiūrėjo, kaip ji, standžiai suveržusi rankšluosčiu gražiai sudėtą kūną, patraukė link tako į privačias vilas. Jei ji nueis, daugiau jos nebepamatys ir neišsiaiškins, kas ji.

      Tą akimirką Mičas pastebėjo, kad ji, žengdama dešine koja, šiek tiek šlubčioja. Ir staiga prisiminė – su ta mergina jis kurį laiką draugavo, kai dar mokėsi mokykloje.

      – Zoja! – pašaukė ją vardu.

      Ji stabtelėjo, pečiai krūptelėjo. Paskui paspartino žingsnį ir nuėjo.

      Prasibrovęs pro žmones, Mičas bemat ją pasivijo.

      – Zoja Samers? – garsiai paklausė jis.

      Šį kartą ji sustojo ir atsigręžė. Jie gana ilgai žiūrėjo vienas į kitą. Mičas negalėjo suprasti, kodėl ji, nors pažino, nekreipė į jį dėmesio. Apėmė prieštaringi jausmai, visų pirma – gėda. Jis turėjo dėl ko gėdytis, nes tada, prieš daug metų, negražiai su ja pasielgė.

      – Mičas Beilis, – Zoja pakėlė galvą, bet nenusišypsojo. – Daug vandens nutekėjo.

      – Pažinau tave, – pasakė jis.

      Iš išraiškos Mičas suprato, kad ji nenori būti pabučiuota į skruostą, apkabinta ir netgi pasveikinta rankos paspaudimu. Todėl laikė delnus priglaudęs prie šonų.

      Ji beveik nepasikeitė. Žinoma, jau suaugusi. Tačiau tokio pat mąslaus ir griežto veido. Ir plaukai tokie pat juodi, tik trumpesni, vis užkrentantys ant veido. Žiedų, dėl kurių teko daug kovoti mokykloje, nebemūvėjo, bet dešiniajame antakyje ir nosyje dar matyti skylių žymės, tik dabar ausyse segėjo kuklius auksinius auskarus su perlais – ne žiedus, kokius mėgo mokykloje ir kurių jos ausyse būdavo be galo daug.

      Ir vis dėlto ji pasikeitusi. Tikriausiai labiau pasitiki savimi. Anksčiau ji tokia nebuvo. Anais laikais Zoja kartais būdavo įžūli ir šalia jos kiti paaugliai jausdavosi nejaukiai. Rūstus jos žvilgsnis irgi daug ką baugino. Jam sekėsi geriau, nes įžvelgė po visu tuo slypinčią žavią asmenybę. Tik netrukus pats sugriovė jų draugystę.

      – Nesitikėjau, kad mane pažinsi, – metė Zoja.

      Mičas jau buvo pamiršęs melodingai sodrų, šiek tiek prikimusį balsą.

      – Tikriausiai manei, kad tavęs neatpažinsiu. – Nors stengėsi kalbėti linksmu balsu, žodžiai nuskambėjo lėkštai.

      Ji gūžtelėjo pečiais.

      – Nežinau. СКАЧАТЬ